„Sirenų“ festivalis: „Nutekinimo pamokos“
Po to, kai Didžiosios Britanijos gyventojai referendume pasirinko palikti Europos Sąjungą, kilo ne viena nemalonių pasekmių banga. Tuojau pat pradėjusi svyruoti rinka ir pasipylę balsavusiųjų už išstojimą liudijimai apie tai, kad jie nežinoję, nesupratę savo balsavimo pasekmių man vis dėlto nepasirodė pati baisiausia pasekmė. Rinkos susvyruoja nuolat, o nusivylę žmonės labai lengvai pasiduoda populistų pažadams ir vilionėms. Bet auganti ksenofobija, kai dvigubą pilietybę turinti mergina Londone dėl to, kad ką tik su mama telefonu kalbėjo ne angliškai, apipilama karšta kava riktelint „Go home!“, kelia labai daug nerimo (ir primena kai ką iš istorijos pamokų, ko, regis, visas pasaulis yra pasižadėjęs niekada niekada nekartoti, nes negalima leisti, kad žmoniją vėl ištiktų tokia tragedija).
Apie tai mąstyti, kaip parodė šiųmetės „Sirenos“, galima labai įvairiai ir teatrinėmis priemonėmis. Prieš trejus metus Krzysztofo Warlikowskio režisuotas „Varšuvos kabaretas“ apie besikeičiančią Europą kalba abstrahuotai, estetizuotai, labiau asmeniniu lygmeniu užčiuopdamas Europoje vis skaudžiau besireiškiančias baime ir nestabilumu šeriamas įvairias fobijas. Spektaklis statytas 2013 m., tad jame daug kas, ką dabar žinome kaip faktus, pasirodo labiau kaip nuojautos. Visai kitokioje padėtyje buvo šių metų pradžioje spektaklį-žaidimą „Nutekinimo pamokos“ sukūręs vokiečių kolektyvas „machina eX“ (režisierė Anna Fries). Jie matė, kas vyksta dabartinėje Europoje, JAV ir, galimas daiktas, peržiūrėjo ne vieną dokumentinį filmą apie Edwardą Snowdeną, domėjosi Chelsea (anksčiau - Bradley) Manning, kitais demaskuotojais ir jų likimais, diskutavo apie tiesą ir status quo. O gal net ir apie politinį teatrą bei jo galimybę ką nors keisti visuomenėje.
„Nutekinimo pamokos“ skirtos mažai grupei žiūrovų (kūrėjai rekomenduoja 10), kuri įdarbinama spektaklio-žaidimo metu ne tik spręsti galvosūkius, bet ir pati spręsti, taip nulemdama veiksmą ir jo pabaigą. Istorija vyksta 2021 m., pora dienų iki Johny Deppą Timo Burtono „Nakties Šešėliuose“ primenančios Vokietijos kanclerės inicijuoto DEXIT referendumo. Ji, pasirodanti televizoriaus ekrane per žinias (kurias pamatyti galima tik žiūrovams suradus pradingusias nuotolinio pultelio baterijas), ragina Vokietiją trauktis iš ES. Tačiau personažų pora, su kuria esame kartu nuo pat pirmų spektaklio minučių, yra priešingos nuomonės. Sužinojus, kad žuvo jos kolega ir galiausiai supratus, kad taip nutiko dėl to, jog jis nenorėjo paviešinti slaptos informacijos, prasideda tikrasis žaidimas, kurio metu žiūrovams-žaidėjams reikia ne tik padėti surasti įrodymus, bet ir apsispręsti, ar viešinti informaciją, nepalankią likimo ES šalininkams.
Apsupti nedidelės žiūrovų grupės trys veiksmą organizuojantys aktoriai (Rolandas Bonjour, Nora Decker, Leonie Rainer) jaučiasi ir elgiasi netikėtai laisvai. Visiškai apsimesti, kad mūsų nėra, jiems nepavyko, bet, regis, to ir nereikėjo. Ypač tada, kai žiūrovai/žaidėjai pasimetę ne tik žaidimo taisyklėse, bet ir dvikalbėje situacijoje (vokiškai kalbančius aktorius čia pat verčiant į lietuvių kalbą) nežinodavo, ką daryti. O nežinoti teko ne vieną kartą slampinėjant tarp dviejų spektaklio-žaidimo erdvių, reprezentavusių ir skirtingas pasaulėžiūras. LNDT studija, kurioje rodytos „Nutekinimo pamokos“, buvo padalinta į pilką pagrindinių veikėjų poros svetainę ir augalais apstatytą hakerių būstinę (scenografės Anna Fries ir Franziska Riedmiller). Abiejose buvo pilna ne tik apie personažus pasakojančių (nuotraukos, įvairūs buities daiktai, asmeniniai niekučiai), bet ir įvairų užduočių sprendimams reikalingų daiktų (nors dalis jų apsimetinėjo esą tiesiog interjero detalės ar buities daiktai).
Be aktorių gebėjimo būti taip arti žiūrovų nustebinti galėjo ir tai, kaip puikiai veikė visa technika, valdoma čia pat spektaklio metu. Toks ganėtinai paprastas žaidimas pasirodė besąs tikrai aukšto lygio kūrinys. Na, bent jau atlikimo ir įgyvendinimo prasme. Idėjų aktualumu taip pat nebuvo galima suabejoti. Tačiau ar jos pasiekė žiūrovus ir kiek vis dėlto niuansuotai jas pavyko perteikti, abejonių kilo. Dalyvaujant veiksme iš tiesų buvo galima atpažinti nuorodas į kai kuriuos tikrus įvykius, prisiminti rūpimus klausimus, pradėti mąstyti, ar visada geriausias pasirinkimas yra tiesos sakymas ir ką dėl tiesos galėtume paaukoti mes patys. Vis dėlto žaidimas (žinoma tiems, kurie į jį įsitraukė, o tai padaryti galėjo ne visi, nes net ir mažos grupės dalyvių buvo kiek per didelės) tiek labai sudėtingomis, tiek nelabai gudriomis užduotimis galėjo pasiglemžti visą dėmesį, nustumdamas politinius ir ideologinius klausimus į šoną. Ar bent labai supaprastindamas šias temas.
Bet žaisti buvo linksma. O prisiminti žmones, rizikavusius savo sveikata, laisve ar gyvybe tam, kad sužinotume, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje ir kaip su mumis elgiasi korporacijos ar vyriausybės, visada verta. Tik visai neseniai ilgintis politinio teatro kilęs klausimas apie jo galimybę daryti įtaką realiam pasauliui po šio spektaklio vis dar lieka neatsakytas. Nors tuo, kad politinis teatras gali turėti realias pasekmes realiems žmonėms, abejoju. Geriausiu atveju tai bus pranašystė, blogiausiu - pagalba susitaikant su esama padėtimi (kaip įvairūs karnavalai, nuo seno reikalingi tam, kad liaudis „nuleistų garą“ ir toliau klusniai gyventų). Net ir šiuo atveju kol kas vienintelė reali „Nutekinimo pamokų“ pasekmė - prisiminta prieš beveik dešimt metų išmokta sentencija „amicus Plato, sed magis amica veritas”. Beje, taip galvoja ne tik Aristotelis, bet ir dauguma šio spektaklio-žaidimo žiūrovų: maždaug 90 % jų, pasak pačių kūrėjų, spektaklio pabaigoje renkasi tiesą. O tada nuraminti, kad vis dar turi teisę rinktis ir jų balsas kažką reiškia, traukia iš teatro.
