Gera diena

Dovilė Jadzevičiūtė 2023-10-28 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Sibiro haiku“, režisierius Augustas Gornatkevičius (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Sibiro haiku“, režisierius Augustas Gornatkevičius (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Gera diena yra tuomet, kai lauke lyja, o tu turi skėtį. Kai lauke lyja, tu neturi skėčio, bet mėgsti lietų. Arba kai lyja, o iš namų eiti nereikia. Gera diena yra tuomet, kai nebijai prisiminti blogos dienos, blogos savaitės, metų, dešimtmečio. Gera diena - kai pasaulį išvysta dar vienas neinfantilus spektaklis vaikams ar (ir) paaugliams.

Naujoji Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera „Sibiro haiku“ sukurta remiantis Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga tuo pačiu pavadinimu. Spektaklis pasakoja apie tremtį, berniuką Algiuką, jo artimuosius, iliustruoja tremtinių pokalbius, mintis ir būsenas. Spektaklio kūrybinė komanda - teksto adaptacijos autorė, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, režisierius Augustas Gornatkevičius, jo asistentė Regina Garuolytė, dailininkė Simona Davlidovičiūtė, kompozitorė Jūra Elena Šedytė, šviesos dailininkas Dainius Urbonis bei judesio koordinatorė Gintarė Šmigelskytė - sukūrė skirtingas jusles dirginantį scenos kūrinį, kuriame judesys, spalvos, šviesos ir muzika perteikia nuosekliai išplėtotą, ryškų pasaulį, aprėpiantį vakar ir šiandien. Spektaklyje nutiesiamas stebuklingas spalvotas kelias tarp dabarties ir praeities, šio ir ano pasaulio, kuriuo eidami penki aktoriai (Gediminas Rimeika, Miglė Polikevičiūtė / Augustė Pociūtė, Jolanta Dapkūnaitė, Augustė Šimulynaitė, Marius Repšys / Lukas Malinauskas), įkūnijantys gerokai daugiau personažų, padeda vaikui suvokti požiūrio galią, poreikį prisiminti ir įsisavinti atminimą.

„Sibiro haiku“ paliečia temas, kuriomis suaugusiajam su vaiku nėra taip paprasta kalbėti, paliečia ir tokias, kuriomis kalbėti paprasčiau. Mintyje turiu pokalbius apie tremtį, mirtį, iš proto varančią neviltį, nežinomybę, karą, tautos tragediją... taip pat empatiją, „kitokio“ priėmimą, komunikaciją su bendraamžiais. Tačiau žvelgiant iš jaunojo žmogaus perspektyvos, tikėtina, kad jam nėra didelio skirtumo, ar kalba eina apie tremtį, ar apie kivirčą su bendraklasiu - svarbu gauti atsakymus, būti išklausytam ir suprastam. Svarbu kalbėtis.

Minėtos temos spektaklyje yra skirtos 8-12 metų amžiaus grupei. Psichologiniu požiūriu ankstyvoji paauglystė yra traktuojama kaip tarpsnis nuo 10 iki 14 metų, o tai reiškia, kad „Sibiro haiku“ tikslinė auditorija yra vaikai, po truputį žengiantys į naujas emocines ir fizines teritorijas. Tokiu būdu spektaklis užčiuopia tranzitinę stotelę, sujungia vaikui ir paaugliui priimtinas komunikacijos priemones, žaidybiškumo elementus, akį traukiančią estetiką, specifinę „kiemo“ kalbą. Tiesa, skirtumas tarp 8-mečio ir 12-mečio yra didelis. Visų pirma, vienas yra dar vaikas, kitas - jau paauglys. Vienas mirtį ir tautos traumą suvokia vienaip, kitas - visai kitaip (nors abu jas tikrai suvokia). Vis dėlto šių amžiaus tarpsnių ribos spektaklyje susiniveliuoja. Vienas juokelis pritinka paaugliams, tačiau netrukdo vaikams - ir atvirkščiai. Vyresnis žiūrovas didesnį dėmesį skiria pasakojimui ir jo formai, jaunesnis - spalvoms, judesiams, tekstūroms. Žinoma, nebūtinai taip.

Nors „Sibiro haiku“ reflektuojamos temos žiūrovui yra pateikiamos suprantama kalba, aiškiais vaizdiniais ir aliuzijomis, po šio spektaklio itin vertingos tolesnės diskusijos, skatinančios nepatogių temų analizę - tiek klasėje, tiek namuose kartu su visa šeima. Tiesa, šį spektaklį ypač tikslinga stebėti visai klasei, nes jame kalbama apie empatiją, patyčių poveikį, bandoma suvokti „peštukų“ pasaulį. Tokie problemiški klausimai yra pateikiami be ironijos prieskonio, su lengvu humoru, ir būtent dėl to paprasčiau priimami vaiko / paauglio sąmonės.

........

„Šiuolaikinio teatro esmė yra išplėsti literatūros kūrinio kontekstą arba pateikti, skrosti jį tam tikru žvilgsniu. Šiuo atveju mes remiamės vienu kertiniu psichologijos veikalų autoriumi - Viktoru Frankliu, sakydami, kad tai yra tam tikros išgyvenimo pamokos“, - taip interviu į Daivos Šabasevičienės klausimą apie teatro misiją atsakė spektaklio „Sibiro haiku“ režisierius Augustas Gornatkevičius.

Ir tikrai! Austrų neurologo ir psichiatro Viktoro E. Franklio, patyrusio koncentracijos stovyklos siaubą ir sukūrusio logoterapijos sistemą, žiūra į kritinius gyvenimo momentus šiame spektaklyje jaučiama. Minėta sistema - trečioji Vienos psichoterapijos mokykla - tai į gyvenimo prasmės paiešką orientuota psichoterapijos forma, kuri akcentuoja nuolatinį žmogaus būties prasmės poreikį ir yra nukreipta į ateitį. V. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ yra vertingas skaitinys asmeniui, ieškančiam prasmės šiandienos tragedijų kamuojamame pasaulyje.

Tokį požiūrį siejant su spektakliu vertėtų paminėti, kad apie tremtį ir netektį jame kalbama pagarbiai ir jautriai, bet kartu žaismingai konstruojant mintį: „sutelk dėmesį į tai, kuo tiki, nes visa galiausiai praeis“. Savaime tokios frazės tarsi nieko nepasako, tačiau kontekstualizuotos ir pagrįstos jos suskamba itin paveikiai. Spektaklyje „Sibiro haiku“ ši mintis nepaklydo. Ją transliavo pozityvus, tačiau nuo realybės neatitolęs mąstymas, kurį įkūnijo vaikų, tėčio ir mokytojos Žibutės personažai, pateikiami kaip priešprieša pilkai masei, gličiai ir viskuo nepatenkintai visuomenės daliai. Toliau spektaklyje demonstruojama, kaip tremtyje ši nepatenkintų žmonių masė ir asmenys, atmetantys pilkumos negatyvą, dorojosi su kasdienybe. Vieni skubėjo į chorą, kiti šioje veikloje neįžvelgė prasmės, treti ieškojo bičių, dar kiti teigė, kad Sibire jos negyvena.

Į ateitį orientuota filosofija vaikų spektaklyje įgyja prasmę ne tik pasitelkiant pilkos masės priešpriešą, bet ir per jusles ir atidą kasdieniams malonumams, dėl kurių galima keliauti į žvarbią pūgą, paaukoti gyvybę ar švarią, namais kvepiančią patalynę. Nors spektaklis nėra patyriminis, imersinis, jame juslės stimuliuojamos vaizduote, kartais konkrečiais garsais ar vaizdiniais. Taigi „Sibiro haiku“ buvo patirtas, nors netiesiogiai, visomis penkiomis juslėmis ir dar ta papildoma, šeštąja, intuicijos.

Klausa

Daina, melodija, garsai „Sibiro haiku“ pasireiškia kaip pasakinis, folklorinis elementas, vaikų (tuo pačiu ir suaugusiųjų) vaizduotėje atkuriantis pamatinį norą mėgdžioti. Spektaklyje skambančios japoniškąjį haiku ir lietuvių protėvių ritualus primenančios melodijos kuria nostalgišką nuotaiką. Daina čia tampa būdu išlikti, atrasti bendraminčių, apdainuoti aplinką ir jauseną. Knygoje „Sibiro haiku“, kaip ir spektaklyje, skaitytojai / žiūrovai yra supažindinami su Obuolių choru, jį subūrę dainuoja kažkada tavo ir mano ausims girdėtą melodiją, kurią niūniavo močiutė, promočiutė, gal mama vaikystėje? Ši melodija yra kažkas taip artimo, gerai pažįstamo, bet tuo pačiu sudėtingo prisiminti savaime.

Uoslė

Ši juslė subtiliai lydi spektaklį, tačiau įsivaizdavę galime užuosti apibūdinamus kvapus. Svarbiausias jų - gyvenamosios vietos kvapas. Spektaklyje „Sibiro haiku“ svarstoma, kad kiekvieni namai turi savąjį, ir kol kvapas egzistuoja, tol egzistuoja ir namai. Vaizdžiai apibūdinamas ir traukinio, vežančio į tremtį, tvaikas, tiksliau - asmenų gausos, priverstos grūstis vagone, smarvė, kurią Algiukas apibūdino kaip gyvulišką. Bet ten juk nebuvo gyvulių, - svarstė vaikas. Ir kai Gediminas Rimeika, įkūnijantis Algiuką, pamini obuolius, įsineštus į traukinį, vaizduotė kaipmat pasimauna ant šio masalo. Šis kvapas - tai namai, tai Lietuva, - kaip tik jis išryškėja prakaito, šlapimo ir oro trūkumo smarvėje.

Obuoliai. Vagone sklido obuolių kvapas. Ir pasakykit, kad neužuodžiat?

Regėjimas

Šis jutimas skleidžiasi kone paveikiausiai. Pirmiausia - per kostiumus ir spektaklyje naudojamą apšvietimą. Šie komponentai įtraukia į paralelinį pasaulį, kurio tiesioginės ištakos - skausmo perpildyta gyvenimo realybė. Vaiko akimis, spalvų ir žiaurios kasdienybės pasauliai padeda suvokti tiek gyvenimo trapumą, tiek jo žavesį. Skatina įžvelgti šviesą košmare, ieškoti pozityvumo negatyve.

Ryškiais nertais kostiumais, spinduliuojančiais šilumą, apvilkti aktoriai įkūnija tremtį išgyvenančius personažus. Ši paralelė sukuria kontrastą ir įžiebia vilties kibirkštį. Kostiumus norisi apsivilkti, o patirtį - nusivilkti. Vis dėlto spektaklyje transliuojama mintis, kad šių dviejų polių atskirti neįmanoma, nes panašiomis proporcijomis greta egzistuoja skausmas ir grožis. Vieną dieną laimi vienas, kitą - kitas.

Žvilgsnį vilioja ir spektaklyje kuriamas šviesų žaismas, kurį konstruoja spalvingas apšvietimas, parenkamas pagal pasakojimo nuotaiką ar pristatomą situaciją. Jis - ryškus ir judrus - sustiprina vaikų emocijas: žalia šviesa pabrėžia šleikštulį, balta - šaltį, mėlyna - svajones...

Lytėjimas

Norą paliesti suponuoja scenovaizdis, sudarytas iš piramidžių bei tokios pat formos metalinių konstrukcijų, į kurias šios gali būti talpinamos. Spektaklio pradžioje personažai šiomis piramidėmis keliauja tarsi kalnais ar sodais, į juos grimzta jų kojos, ir žiūrovas suvokia jas esant minkštas. Ant tokios scenografijos galima sėdėti, ja vaikščioti, už jos pasislėpti; ji tampa ir karstu, ir traukiniu, svetimais ir savais namais.

Regimas scenovaizdis yra gyvas, žadinantis vaiko vaizduotę ir skatinantis norą žaisti. Sprendimas iš vieno pagrindinio elemento konstruoti scenografiją yra ne tik tikslingas sceninio taupumo požiūriu, bet ir tinkamas būdas vaikui / paaugliui pavaizduoti objekto pritaikomumą bei gebėjimą jį transformuoti nekeičiant pirminės formos, - juk tai vienas esminių žaidimo ir vaizduotės elementų.

Skonis

Algiukas žiūrovams pasakoja, kad paprastai tremtinių skrandžius pasiekdavo sriuba iš kelių ingredientų - vandens ir miltų. O jei kas randa kokią dilgėlę ar grybą - tikra puota! O kaip vaizdžiai ir skaniai berniukas apibūdina jam nežinomą patiekalą - teftelius. Ir visai nesvarbu, kas jie tokie - jie šilti, tirpsta burnoje, jie yra tikras maistas.

Kiekvienam iš tremties išvaduotam vaikui buvo duota porcija ledų, Algiukas juos įvardijo kaip skaniausius iš ragautų. Jie ilgai laukti ir išvajoti, su grietinėle. Ir taip netiesiogiai stebintysis spektaklį suvokia šio deserto prabangą. Gal pagalvoja, kad ne visiems ledai yra kasdienis dalykas.

Intuicija

„Sibiro haiku“ kvestionuojama, ar egzistuoja šeštasis pojūtis, tačiau jis siejamas su padidėjusiu jautrumu aplinkai, subtilia nuojauta arba ryšiu su anapusiniu pasauliu. Moksliniame lygmenyje apie šio pojūčio buvimą galima diskutuoti, tačiau „Sibiro haiku“ jis tikrai egzistuoja ir užima svarbų vaidmenį.

Iš piramidės formos metalinių konstrukcijų formuojamas statinys, kurio trikampiai šonai užpildomi tokios pat formos spalvotais lakštais. Apšvietus šį darinį randasi spalvoti saulės zuikučiai, ryškūs abstraktūs šešėliai, tarsi prarastų mylimų žmonių vizitas iš anapusybės. Šiais spalvotais lakštais taip pat tiesiamas kelias, kuriuo eidamas Algiukas susitinka ir bendrauja su prarastu tėvu.

............

Spektaklyje teigiama, kad gera diena yra ta, kai nebijai prisiminti. Norėtųsi pridurti: gera diena yra ta, kai bent vienas žmogus tave supranta. „Sibiro haiku“ suprato savo tikslinę auditoriją.

............

P. S. Po spektaklio nuoširdžiai norisi papildyti spintą spalvotais mezginiais.

P. P. S. Norėčiau pasidalyti viena V. Franklio citata: „Mes pažinome žmogų kaip galbūt jo nepažino jokia karta lig šiol. Tad kas tas žmogus? Žmogus - tai būtybė visada nusprendžianti, kas ji yra. Tai būtybė, išradusi dujų kameras; kartu tai būtybė, drąsiai ėjusi į tas kameras su malda lūpose“[1]. Primena daug ką...

-----

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba



[1] Frankl, V. E. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2020, p. 98.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Apstulbino toks M. Ravenhillo „kailis“; pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ kažkuo primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.