Šio sezono metu bene visų teatrinių reiškinių centre buvęs - vaidinęs ar režisavęs, būręs, dalyvavęs ar įkvėpęs bendraminčius - Paulius Markevičius pristatė dar vieną premjerą, jau antrąjį Meno ir mokslo laboratorijos spektaklį. Pirmiausia parodę jį Molėtų observatorijoje, spektaklio „Reikalai“ kūrėjai sugrįžo į sostinę. Priimant chaotiškos Pauliaus Markevičiaus režisūros sąlygas, pirmame plane atsidūrė spektaklio forma: žiūrovų ir aktorių erdvę suliejanti spektaklio įžanga, žanrų polifonija, netikėtos veiksmo (teksto) ir judesio jungtys. Žiūrovus-lankytojus sanatorijos „Vyšnių sodas“ pacientai-aktoriai pasitiko „Meno forto“ kieme, kuriame vilnietiškos premjeros dieną aktorių kuriamai atmosferai antrino „Šekspyro“ viešbutyje švenčiamų vestuvių garsai. Veikiausiai neplanuotai bendroje erdvėje atsiradę vestuvių svečiai bei muzikantai tapo spektaklio dalimi, kurią priėmę kaip žaidimo taisyklę aktoriai privertė dar labiau suklusti būsimą / esamą žiūrovą. Pasklidę po „Meno forto“ kiemą ir pastebimai įsimaišę tarp žiūrovų, aktoriai leido pajusti spektaklio interaktyvumą - kuriama bendra aktorių ir žiūrovų (ir netgi praeivių) erdvė, kurioje kviečiama, kalbinama ar net provokuojama dalyvauti. Žiūrovams stebint aplink pasklidusį veiksmą ir laukiant tolesnių nurodymų, įvyksta pirmasis susipažinimas su personažais - susidaro įspūdis, jog visi aplinkui šmirinėjantys veikėjai - tai beprotnamio gyventojai. Bet šurmuliuojančių aktorių užduotos taisyklės pagrindinėje spektaklio erdvėje tęsiamos kiek kitaip: paaiškėja, jog ne visi personažai yra pacientai, o spektaklio pasakojimas, kurio pagrindą sudaro Frydricho Dürrenmatto komedija „Fizikai“, susitelkia į žmogžudystės tyrimą. Tačiau bendra aktorių ir žiūrovų erdvė išlieka (dalis žiūrovų sėdi scenoje, dalis aktorių užėmę vietas salėje), nors abejų vaidmenys aiškiai atskirti viso spektaklio metu. Tiesa, pats veiksmas ilgą laiką atrodo įtartinas, tarsi žiūrovams būtų rodomas spektaklis spektaklyje - neapleidžia pirmasis įspūdis, kad visi čia bepročiai, tik vaidina inspektorius, slauges, daktares. Režisierius laikosi siužeto vientisumo, tačiau iki pat antro veiksmo vidurio ištęsdamas detektyvą ir neakcentuodamas pagrindinių įvykių pameta žiūrovo dėmesį. Laukti tenka iki kulminacinės scenos, kai paaiškėja įtarumą kėlusi priežastis. Dabar išryškėja ir pagrindiniai personažai: Herbertas Georgas Boitleris, pramintas Niutonu (Vygandas Vadeiša), Ernstas Heinrichas Ernestis, pramintas Einšteinu (Simonas Dovidauskas) ir Johanas Vilhelmas Mebijus (Gediminas Rimeika). Veiksmui svarbiausi ir scenoje stipriausi Vadeišos, Dovidausko ir Rimeikos kuriami personažai spektakliui suteikia tvirtumo. Fizikai, apsimetantys bepročiais, beveik viso spektaklio metu funkcionuoja kaip fonas - su jais ir apie juos kalbama, tačiau tikslūs ir „tvarkingi“ personažai nekelia abejonių dėl, kaip vėliau sužinome, galimos apgavystės. Kiekvienas iš fizikų rado savo bepročio, keistuolio versiją, todėl nė vienas iš jų neišbluko spektaklio visumoje.
Nors „Reikaluose“ veikia visi pjesei reikalingi personažai, dalis jų žiūrovui pateikti kaip nenuosekliai isteriški (dar viena priežastis laikyti šiuos bepročiais) arba, priešingai, tipiški ir plokšti, neišnaudojami nei aktorine, nei veiksmine prasme. Šiuo požiūriu tvirtesnio ir aiškesnio charakterio pritrūko Marijos Petravičiūtės „vyriškai“ slaugei Martai Bol ir Mildos Noreikaitės Monikai Štetler, ryškiau atsiskleidusiai tik spektaklio pabaigoje. Julijos Šatkauskaitės kuriamos daktarės Matildos fon Cand drama spektaklyje, deja, visiškai neatskleidžiama. Grubiai vaizduojama valdinga moteris, pakvietusi žiūrovus į „sanatoriją“, prikaustė dėmesį, tačiau prasidėjus veiksmui ėmė stokoti charakterio subtilumo ir tapo nuspėjama. Bene vienintelis moteriškas personažas, nustebinęs aktorine raiška (nes į veiksmą įsiliejo gerokai vėliau, o iš išvaizdos taip pat priminė dar vieną tipišką, tik šįkart - namų šeimininkės karikatūrą) - tai Eglės Valadkevičiūtės Lina Rozė, kurios tragiškumą aktorė sugebėjo atrasti ir perteikti naudodamasi savo sukurto personažo savybėmis.
Apmaudu, jog Gabrielius Zapalskis, kurdamas inspektorių Richardą Fosą, ir Martynas Vaidotas, įsikūnydamas į Oskarą Rozę, visai neišnaudojo savo aktorinių galimybių ir personažus parodė kaip stereotipiškus amerikietiško detektyvo veikėjus. Veikiausiai Jurgio Marčėno Saliamonas būtų kur kas efektingiau prabilęs finalinėje scenoje, jeigu veiksmo metu sėdėtų tarp žiūrovų ar užsiimtų nuo pasakojimo atitrūkusia veikla. Jo buvimas scenoje neleido išskirti ir individualizuoti Saliamono veiksmų, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo svarbūs veiksmo akcentai.
Klausimas, nedavęs ramybės didžiąją dalį spektaklio - kodėl aktoriniai darbai įgijo paviršutiniškumo? Ar tokius personažus sukūrė patys aktoriai, o gal režisierius pasiūlė būtent tokią vaidmenų partitūrą? Jeigu tai spektaklio sumanymas, kodėl taip stereotipiškai vaizduojami tik „antraplaniai“ personažai? Nejaugi tik kaip kontrastingas fonas bepročiams?
Galbūt pagrindinė spektaklio mintis premjeros vakarą nebuvo aiškiai išsakyta, todėl privertė svarstyti apie norimą pasiekti ir pasiektą rezultatą. O galbūt ši abejonė ir buvo kūrėjų tikslas - paversti žiūrovus nepasitikinčiais, įtariais visuomenės „bepročiais“? Belieka spėlioti.
Tačiau verta tikėti, kad laikui bėgant spektaklis kūrybiškai sutvirtės, susitelkus į pagrindinę mintį jo tikslas sukonkretės, o personažai taps savi patiems aktoriams, kaip kad per pusmetį nutiko „Dalykams“.
