Geltonų tulpių belaukiant

Gintautas Pleikys 2013-02-12 Menų faktūra

aA

2012 metais kovo mėnesį Šiaulių dramos teatre įvykusi premjera „Inertiškos dujos" pagal amerikiečių dramaturgo Adamo Rappo to paties pavadinimo pjesę užduoda mįslę. Bandant ją išgvildenti nemenkai supurto egzistencinis nerimas ir baimė, kad šiame mechanizuotame pasaulyje gali tapti vienu iš daugelio. Robotu. Tai jau trečiasis jauno režisierius Tomo Jašinsko darbas, statytas Lietuvos valstybiniuose teatruose. Šį produktą būtų galima įvardinti kaip veikėjų buityje vykstančią įvairiaspalvę ir muzikalią fiestą.

Spektaklyje pasakojama istorija apie keturis jaunus iširusios roko grupės narius, infantiliai beklaidžiojančius savo kūrybinio gyvenimo labirintuose. Veiksmas vyksta bute/studijoje, kuri pergrūsta įvairaus buitinio šlamšto. Šiame sustingusiame pasaulyje vyksta personažų vidinės klajonės. Ištrūkti iš sąstingio herojams padeda spalvotosios tabletės, atveriančios seniai jaustų būsenų duris. Spektaklio tekstas - fragmentiškas, komplikuotas, kartais komiškas, o kiekvienas fragmentas tampa nauju aktorinio etiudo startu. Iš esmės tai darbas apie dvasinę stagnaciją, kuriai ypatingą pajautą turi kuriantis žmogus.

Spektaklio pradžia intriguoja. Erdvėje bešliaužiojantis ir nuobodžiaujantis „Macdonalds" klounas Spydas (Mindaugas Jurevičius) kursto smalsumą. Tolėliau prie sofos prilipę veikėjai Steiplyz (Aurimas Pintulis) ir Čeisas (Aidas Matutis) net neliečia sąlyginės spektaklio „žemės". Pradžia žymima pirmaisiais šiauliečių grupės „Colours of Bubble" dainos akordais. Aktoriams išlaikyti komplikuotos Adamo Rappo pjesės stuburą reikia nemenkų pastangų - čia negalima apsiriboti vien bendrinėmis būsenomis, kadangi spektaklio dramaturgija veda egzistencializmo link.

Aido Matučio kuriamas personažas tarsi pririštas prie sofutės, įstatytos į grindyse atsivėrusią smegduobę. Beveik per visą spektaklį personažas išlieka statiškas, tame ir jo vaidmens dramaturgijos sudėtingumas, tačiau tai nesumažina aktorinio „pilnakraujiškumo", išlaikoma vidinė ekspresija. Puikius aktorinius duomenis demonstruoja ir Aurimas Pintulis. Jis - lyg kamuoliukas, ping pongo principu principu mėtomas po neįprastą, daugiasluoksnę, daugiaprasmę erdvę. Jo kuriamas personažas vienu metu gali būti ir komiškas, ir labai dramatiškas. Scenoje pasirodžius aktoriaus Daliaus Jančiausko kuriamam kaimynui Grėjui, veiksmas įgauna naują pagreitį. Aktorius plastiškas ir įvairialypis, turėdamas mažiau „eterio" laiko puikiai laviruoja komitragedijos rėmuose. Kartais pasirodantys Linčas (Rolandas Dovydaitis) ir Spydas (Mindaugas Jurevičius) schematiški ir svarbūs tik vystyti spektaklio siužetą. Tai prarastos kartos atstovai, vegetuojantys savidestrukcijoje. Juos nusako pats tekstas „man prisisapnavo, kad esu robotas, aš verkiau, bet ašarų nebuvo, kiaušinių aš taip pat neturėjau", išryškindamas kūniškus ir jau sugriuvusius, nevisaverčiai funkcionuojančius pavidalus. Juos kankina baimė tapti tais, kurie nebejaučia ir guli buitinių atliekų sąšlavyne, esančiame po jų studijos/buto grindimis.

Spektaklyje viskas dėliojama į reikiamas vietas. Tai gyvas, sumaniai keičiantis tempą, aktualus, kartais itin smagus, o kartais perdėtai, tačiau taikliai utriruotas darbas. Jaučiamas režisieriaus braižas bei siunčiama žinutė adresantui. Tai tarsi iš mažų performansų konstruojamas produktas.

Dailininko Artūro Šimonio sukurta gigantiška konstrukcija įlūžusiomis grindimis simbolizuoja lūžį personažų gyvenimuose ir kūryboje. Scenoje daiktų perdėtai daug. Išėjimas į užkulisius - lyg rankovės į lėktuvo vidų. Tai durys į kitą pasaulį, su kuriuo vis mažiau kontaktuojama. Pro akis regis negali praslysti ir įvairiaspalvės tabletės, kurias skaniai vartoja visi personažai. Inertiškos kelionės „iki pabaigos" palydovai.

Be abejonės, džiugu, kad nepasiduota pagundai atgroti viso roko grupės „Colours of Bubble" repertuaro. Muzika tik pagyvina kuriamą paveikslą, išryškina svarbiausias detales, pabrėžia kulminaciją, kurios momentas žymimas kaip ilgas minorinis lūžis. Steiplyz saujomis grūda prieš tai griežtai dozuotas spalvotąsias „drauges", o Linčas į lavonmaišį supa savo lėlę. Taiklu ir tikra. Netrukus mėlyno celofano maišuose atguls ir kiti inertiškieji bendrakeleiviai... Taip ir nesulaukėme geltonų tulpių, kurios vis minimos ir stipriai trokštamos spektaklio veikėjų, nors ir plastikinės... Gal būt kitą kartą, kitoje vietoje, leidžiantis į kitą ekstazės kupiną kelionę.

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.