Suvaidinęs pačius skirtingiausius personažus, dirbęs su skirtingiausiais režisieriais, buvęs daugelio Jaunimo teatro spektaklių lakmuso popierėliu, šiandien Rolandas Kazlas - nepriklausomas aktorius, kurį ieškojimai atvedė prie poezijos. Žinoma, Vlado Šimkaus eilės gerokai skiriasi nuo lietuviškos lyrikos pavyzdžių, bet kaip tik šio poeto gyvenimas ir savitas balsas suteikė galimybę aktoriui prabilti nuo savęs ir apie save. Sukurti monospektaklį „Geležis ir sidabras“, kurio pavadinimas ne tik pakartoja poeto rinkinį, bet priartina prie paties aktoriaus meninės tapatybės paslapčių.
Rolandas Kazlas turi unikalią savybę - kad ir ką jis vaidintų, patiki juo besąlygiškai. Jis imponuoja persikūnijimo meistryste, žavi improvizacijos laisve - tokia vaidybos ir tikėjimo teatrine išmone aistra, kad nenorėdamas pasiduodi jo personažo įtaigai. Nacionalinio dramos teatro scenoje rodomas dar 1998 m. Jono Vaitkaus statytas „Stepančikovo dvaras“, regis, kurtas specialiai Kazlui - jo Foma Fomyčius Opiskinas - persikūnijimo genijus. Nesvarbu, kad Opiskinas mulkina aplinkinius, bet užtat su kokiu polėkiu ir užsidegimu jis tai daro ir kokios nematomos vidinės spyruoklės užvestas jis tampa toks, kokį jį nori visi matyti. Nors iki ir po Opiskino būta įvairių vaidmenų, šis Fiodoro Dostojevskio sukurtas ir Kazlo suvaidintas „paveikslas“ regisi atskleidęs pačią jo artistinės individualybės esmę - pažinti visas kuriamo personažo briaunas, menkiausią jo charakterio atspalvį, kad scenoje jis taptų gyvas ir nevienareikšmis.
Nežinia, iš kokio grūdo aktorius lukštena savo sceninius herojus. Svarbu, kad net viename spektaklyje jie nesiliauja keitęsi, tarsi būtų ne iš anksto sumanyti, o formuotųsi žiūrovų akivaizdoje. Sakytum, Kazlui scenoje užtenka menkiausios užuominos, detalės, kad jis nepraleistų progos dar šiek tiek savo personažą padailinti, brūkštelėti dar vieną jo štrichą. Kartais šių štrichų aktorius padaugina, smulkutės detalės dar labiau susmulkėja, bet taip gimsta įspūdis, kad savo personažus Kazlas kuria nuolat, ir spektakliui pasibaigus jie ne liaujasi gyvenę, bet kirbina jo vaizduotę iki kito vaidinimo. Tad net žiūrėdamas tą patį spektaklį antrą ar trečią kartą nesiliauji stebėjęsis Kazlo vaidybos gaivumu ir azartu, kuriuo jis užkrečia spektaklio partnerius, arba neslūgstančia tarsi vaidinant pirmą kartą energija, kuria užsikrečia spektaklio žiūrovai.
Žinoma, galima sakyti, kad dauguma Kazlo sukurtų vaidmenų yra vienos - klouniškos, histrioniškos - prigimties. Ir kad kažkada populiarus jo televizijos „antiherojus“ ar iki šiol prisimenamos jo šmaikščios parodijos šiandien įvairiais pavidalais vis grįžta į teatro sceną. Tačiau tai, ko aktorius išmoko dirbdamas vienas - koncentracijos, ryškaus potėpio, tikslaus ir taiklaus akcento, - per daugiau nei dešimt metų tapo skiriamuoju jo ženklu. Be to, pačiai komiškumo sampratai Kazlas suteikė įvairesnį skambesį ir jam vaidinant ekscentriškumas neatsiejamas nuo grotesko, o balaganinė klounada gali išaugti iki tikros dramos. Iš pirmo žvilgsnio vienas į kitą panašūs, „Auksiniais scenos kryžiais“ įvertinti pastarųjų metų Kazlo vaidmenys - Karalius Ignotas „Ivonoje, Burgundo kunigaikštytėje“ ir Napoleonas Šereika „Patriotuose“ - geriausiai įrodo, jog ne tik nuo režisieriaus sumanymo, bet ir nuo aktoriaus atlikimo priklauso, kokias potekstes savo vaidmenyje jis užkoduoja ar kokias juodas gelmes už iš pažiūros nekalto veikėjo paslepia. Beje, ir šiuose, ir kituose Vaitkaus statytuose spektakliuose būtent Kazlas atrodo geriausiai perpratęs šiam režisieriui būdingas personažo, kaip schemos „aplipdymo mėsa“, subtilybes - bestuburiai ir vingrūs, pataikūniški ir lipšnūs jie yra pati pavojingiausia griaunamoji jėga, nes už vienos kaukės rikiuojasi kitos, ir kiekvienos jų žvilgsnis - vaikiškai naivus ir atviras.
Paradoksalu, bet tarp ryškiausių, pilnatviškiausių Kazlo personažų - piktavaliai. Jie savaip žavingi ir nepakaltinami, nes aktoriaus vaidybos nuoširdumas suteikia jų kėslams kitokią prasmę. Kazlo Jagas Eimunto Nekrošiaus „Otele“, regis, pats nepajaučia, kaip ir kada užgauna Otelo sielą, mesteli jon pavydo sėklą. Atidus, paslaugus, atsidavęs Jagas reaguoja į kiekvieną Otelo dvejonę, o joms stiprėjant auga Jago tikėjimas - tarsi ne jis pats, o Otelas verstų jį ieškoti įkalčių, regzti pinkles, aitrinti pavydą. Nes šis Jagas ne tiek klastingas, kiek akylas - mokantis įsiklausyti ir įsižiūrėti, taip pajusti vidinę kito personažo sąrangą, kad šis tampa ir jo veiksmų dalimi, ir savotiškai užpildo paties tuštumas. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad Kazlui visuose spektakliuose svarbi ne tik sceninė situacija, vaidinamos istorijos posūkiai, juolab partneriai, kuriems jis dosnus savo improvizacijų. Jam svarbus kuriamo personažo žmogiškumas, tos jo dvasios dorybės ir silpnybės, kurių vienoms aktorius suteikia ypatingo švelnumo, o kitas negailestingai ironizuoja ir šaržuoja. Žiūrovai dažnai sutartinai laukia šių jo ironijos blyksnių, ir nuvilnijęs juokas patikina aktorių pataikius į dešimtuką. Tačiau juokas Kazlui nėra savitikslis - taip užsimezga jo ir publikos ryšys, skirtas ne tik išlaikyti žiūrovų dėmesį, bet ir keisti jų vertinimus.
Juoku prasideda ir naujausias Kazlo spektaklis „Geležis ir sidabras“. Spektaklis, į kurį aktorius, regis, sudėjo tai, kas šiuo metu teatre jam svarbiausia. Pirmiausia - pasitikėjimas žiūrovais, kuriuos čia jis gerokai jautriau ir subtiliau veda juoko ir rimties briaunomis. Taip pat pasitikėjimas autoriumi, kurio žodžio materialumas ir skalsumas scenoje kristalizavosi į intymią ir kartu atvirą kūrybos erdvę. Ir, žinoma, meilė gyvenimo paprastumui ir natūralumui, be kurių pajautos tiesiog neįmanomas žmogiškumas. Sakytum, anksčiau ar vėliau Kazlas turėjo išeiti į sceną laisvas nuo savo ankstesnių herojų, tikras ir nuoširdus, atsakingas už kiekvieną ištartą žodį. Toks jis ir pasirodo „Geležies ir sidabro“ pradžioje - vilkintis padėvėtu palteliu, su kepure, nešinas gerokai patrintu odiniu portfeliuku, vedamas kompaso rankoje - primenantis pradedančio blukti iš atminties laiko žmogų, praėjusio amžiaus 7-8-ojo dešimtmečio grynuolį, kurio dvasioje tilpo visas pasaulis.
Sunku įvardyti „Geležies ir sidabro“ veikėją. Lengviau kalbėti apie tai, kaip spektaklis sukurtas, kaip lengvai jis skleidžiasi ir sluoksniuojasi. Kaip po pirmųjų parodijų, prisijaukinusių ir sušildžiusių žiūrovus, aktorius atsargiai praveria scenos uždangą, kad pats įeitų ir mus įsiliestų į Vlado Šimkaus ir net savo paties „dirbtuvę“. Skendinčią prieblandoje, su stalu ir keliomis kėdėmis centre, sienos fragmentu už jos - į dailininkės Neringos Keršulytės „Lėlės“ teatre sukurtą namų ir scenos erdvę, kurioje, pasirodo, telpa šitiek daug: lietaus šniokštimas ir besilinksminančių kaimynų triukšmas, bemiegės vienatvės naktys ir mylimosios iš Liepų gatvės laukimas, dūzgiančios žodžiais mintys ir kviečiamas nusileisti žemėn dangus. Visa kita - mažiukas degtinės buteliukas, du puodeliai, radijo taškas, stalinė lempa - ne dekoracija, bet kūrybos įrankiai ir naktinių poeto-aktoriaus pokalbių partneriai. Ypač atsakymus mirksinti lempa arba radijas, pertraukiantis tylą Kosto Smorigino įdainuotomis Šimkaus eilėmis. Už visko užkliūva Kazlo žvilgsnis, klausa atsiliepia į menkiausią krebždesį ir ką tik „pasakotas“ posmas pasuka kita kryptimi, intonacija įgyja kitą nuotaiką. Netrunka spektaklis įpusėti, ir imi gyventi poeto-aktoriaus būtimi ir buitimi, keliančiomis tai šypsnį, tai graudulį rimavimo ir tikslaus žodžio paieškomis, daliniesi jo nuostaba netikėtais sąskambiais, atsiliepi į skausmu persmelktą tiesą. Tampi liudininku jo abejonių, ironija dangstomos gėlos, skaičiuoji trokštamus išsižadėti, bet vis tiek branginamus popieriaus gniužulėlius. Matai teatrą, gimstantį iš tuštumos, poeziją, atsirandančią iš kasdienybės geležies, ir nujauti jų ėjimą „į potekstę, į tylą“...
Kazlas šįkart neatsitiktinai įrėmina savo spektaklį teatru. Tarsi „Lėlės“ scena jį patį trumpam būtų įsileidusi ir neišvariusi tol, kol ateis laikas ruoštis tikram spektakliui. Tačiau užvertą uždangą vis tiek knieti atidengti, ir dabar už jos - šviesos nutviekstas geltonas avilys. Kaip paties aktoriaus ieškotas, atrastas ir išjaustas paslaptingas sidabro švytėjimas.
