Furijoms įkandin?

Konstantinas Borkovskis 2011-09-16 7 meno dienos, 2011 09 16
Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys „Fundamentalistuose”. Kamilės Žičkytės nuotrauka

aA

Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono pradžia: „Fundamentalistai“

Rugpjūčio 30 d. Nacionalinio dramos teatro fojė buvo pirmąkart parodytas premjerinis spektaklis „Fundamentalistai“. Tuo pat metu teatras surengė Vilniaus gatvėse savo sezono pradžios reklaminių stendų akciją, sukėlusią skandalingą žiniasklaidos ir miesto valdžios reakciją. Tokiais dviem provokuojančiais akcentais svarbiausias mūsų dramos teatras pradėjo naują 72-ąjį sezoną.

Spektaklį „Fundamentalistai“ režisavo Jonas Vaitkus, jame vaidina Povilas Budrys ir Rasa Samuolytė. Pirminis vaidinimo variantas jau buvo rodytas pavasarį šiųmetėje „Naujosios dramos akcijos“ pjesių skaitymų programoje. Dabar spektaklis vaidinamas teatro foje.

Suomių dramaturgo Juhos Jokelos pjesė „Fundamentalistai“ (2006) buvo pripažinta geriausia metų Šiaurės šalių pjese ir pelnė apdovanojimą „Nordic Drama Award“ (2008). Joje pasakojama apie protestantų pastoriaus Markuso ir dešimtmečiu už jį jaunesnės krikščioniškų fundamentalistų sektos aktyvistės Heidės aistringus santykius. Siužetui rutuliojantis jie kiekvienas savaip išgyvena išpažįstamų kertinių tikėjimo tiesų ir gyvenimo, paaukoto tikėjimui, prieštaravimus.

Pjesės tekstas sukurtas kaip Markuso monologas, vieša išpažintis su pasakojimą iliustruojančiais vaidybiniais intarpais, kuriuose jis veikia kartu su Heide (R. Samuolytė). Režisierius J. Vaitkus nežymia, bet esmine korekcija palengvina aktoriaus P. Budrio užduotį: spektaklyje Markusas - tai „išluomintas“ protestantų pastorius, atsinešęs sutaną prekybos centro maišelyje. Pasikabinęs ją ant sienos, jis pradeda tarsi skaityti publikai pamokslą apie savo nuodėmingai nugyventą gyvenimą ir su tuo susijusius teologinius „diskursus“. Jis nesiruošia savo gyvenimo peripetijų vėl išgyventi žiūrovų akivaizdoje; visa tai jau praeity. Ir pamokslaujančio pastoriaus intonacija suteikia jam galimybę savo nuodėmių, nuopuolių ir klystkelių istoriją pasakoti lengvai, tarsi žvelgiant į ją iš dausų, visa atleidžiančio ir jam jau atleidusio Aukščiausiojo Teisėjo akimis.

Kad ilgo teksto našta aktoriui būtų dar smagiau pakeliama, rankose jis nuolat laiko sąsiuvinį (atseit dienoraštį), kuris jam akivaizdžiai padeda vaidinant. Kai kurias reikšmingas teksto vietas aktorius nuspalvina išraiškingomis reakcijomis ir talentingais gestais (pvz., pirmojo veiksmo pabaigoje, kai sužino, kad Heidė, kurią jis mérgina, yra ištekėjusi dviejų vaikų motina). Taip pat reikšmingai pateikta prisiminimų mizanscena ant fontano barjero, kai pastorius Markusas, būdamas 30-ties, jaunutės Heidės gydomąjį masažą nesėkmingai mėgina paversti erotiniu. Efektingas ir jųdviejų, jau gyvenančių santuokoje, audringas išsiskyrimas ir santykių aiškinimasis, kai pastorius, pagriebęs savo spurdančią žmoną, velka ją aplink fontaną, rodydamas jos veidą visoms keturioms pasaulio šalims (nes publika sėdi perimetru aplinkui). Nesunkiai nuspėjamas efektas - Heidės pliūkštelėjimas su visais rūbais į fontano baseinėlį (kaip jos personažo kraštutinio pasimetimo išraiška).

Antroji spektaklio žvaigždė R. Samuolytė jau yra įvaldžiusi pragaištingos aistros katalikų kunigui stereotipą kine (filme „Nuodėmės užkalbėjimas“). Ne toks šokiruojantis meilės protestantų pastoriui siužetas jai pasiduoda lengvai, tarsi vaikiškas plastilinas patyrusio skulptoriaus rankose. Puikiai suvaidintų charkterinių ir žanrinių epizodų rinkinys suteikia reginiui tą minimalų teatrališkumo krūvį, kuris leidžia jį vertinti vis dėlto kaip spektaklį, o ne vien tik kaip dviejų valandų su pertrauka trukmės teatralizuotą paskaitą teologinėmis temomis.

Bet spalvingi teatralizuoti intarpai nekliudo patogiai įsitaisiusiai minkštasuoliuose aplink paauksuotą fontano „Versmė“ figūrą publikai jaustis dvasingai ir komfortiškai. Tik netikėtai sudžeržgiantys anachroniški telefono skambučiai iš įrašo (tokius garsus dabar skleidžia tikriausiai tik gaisrinių aliarmai ir kaimo mokyklų skambučiai) prikelia publiką iš palaimingos apmąstymų būsenos. Retsykiais nuskamba lyriška styginių melodija. Personažų teologinių ginčų apie tai, ar Biblijos ir Evangelijos siužetus reikėtų vertinti kaip dokumentinius pasakojimus, ar kaip metaforas, galima klausytis be ypatingo jaudulio.

Iškabos, alegorijos ir potekstės

J. Jokelos pjesėje „Fundamentalistai“ pastoriaus Markuso ir sektantės Heidės pragaištinga žmogiškoji aistra išplaukia iš kardinaliai skirtingų tikėjimo prigimčių: vieno tikėjimas - kaip proto liepsna, kitos tikėjimas - kaip aistringas moteriškas instinktas. Pjesės istorija baigiasi abiejų žlugimu: vienas netenka luomo ir tarnystės, kita netenka sveikatos ir sveikos nuovokos. Bet J. Vaitkui siužetas tėra tik dar vienas iš daugybės jo sceniškai nagrinėtų Moters ir Vyro aistrų labirintų. Juos režisierius kolekcionuoja, jais mėgaujasi tarsi lepidopterologas, tyrinėjantis egzotiškus drugius. Ir jam akivaizdžiai nė motais nei skandinavų protestantiškasis fundamentalizmas, nei kuo jis skiriasi nuo katalikiškojo. Terminas „fundamentalistai“ Nacionalinio dramos teatro kontekste turi visai kitokią prasmę, nei užkoduota pjesėje. Tad kokią?

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos paauksuotoji fontano skulptūra „Versmė“ kaip dekoracija organiškai įpinta į spektaklio vyksmą. Iš tiesų ši figūra simbolizuoja šio teatro legendinio spektaklio „Paskenduolė“ (1956 m., rež. K. Kymantaitė) pagrindinį personažą.

Įstabu, kad naujų tuometinio Akademinio dramos teatro rūmų (1981 m.) interjero puošybai buvo pasirinkta būtent nelaimingoji Veronika iš A. Vienuolio apysakos, o ne, pavyzdžiui, Apyaušrio Dalia arba Barbora Radvilaitė. Ir šiais laikais paminklas savižudei būtų akibrokštas, o anais gūdžiais brežneviniais - juolab. Todėl buvo nuspręsta skulptūrą traktuoti kaip alegorinę ir pavadinti ją „Versme“.

Mažai kas iš spektaklio žiūrovų gali žinoti, kad moters, savo valia neriančios į mirtį, paauksuota figūra spektaklyje naudojama ne kaip funkcinis, o prasminis elementas. Spektakliui artėjant prie pabaigos Heidė tikrai mėgina nusižudyti, bet svarbu ne tik tai. Ieškant tolimesnių prasmių, dera nukeliauti žvilgsniu prie garsiųjų Mūzų - taip pat sukurtų S. Kuzmos, puošiančių Nacionalinio dramos teatro fasadą, ir gerai į jas įsižiūrėti. Vaizduodamas pagrindinius teatro žanrus simbolizuojančias figūras, skulptorius sukūrė tris pašėlusias demoniškas būtybes, panašias į raganas iš Shakespeare´o „Makbeto“ ar į kitas tautosakos furijas, šiurpą keliančiais akmeniniais veidais lekiančias į savo sąskrydį Šatrijos kalne.

Galų gale nukreipkime žvilgsnius ir į naujausią šio teatro akcentą, kad suvoktume šio sezono pradžios ir spektaklio „Fundamentalistai“ manifestinę prasmę. Tai - modernūs teatro reklaminiai plakatai, didžiulius vertikalių stendų triptikas, kuriame pavaizduotos trys figūros: kunigo, merginos ir policininko. Po jomis - atitinkami devizai: kunigo - „Aš tapsiu žvaigžde“; merginos - „Aš žudysiu“; policininko - „Aš emigruosiu“.

Nesvarbu, kiek teatrui kainavo vitrinų rekonstrukcija, reklamos idėja ir dizainas, gamyba ir iškabinimas po visą miestą komerciškai patraukliose vietose (o taip pat jų pakeitimas Vilniaus valdžiai paliepus gedulingu juodu užrašu „Nacionalinis dramos teatras. Naujas sezonas prasidėjo“). Nesvarbu, kiek vidutinio biudžeto spektaklių už tuos pinigus galima būtų pastatyti. Svarbu tai, kad ši reklama atliko savo pagrindinę užduotį ir nepranyko Europos krepšinio čempionato reklaminiame ažiotaže. Tai yra pliusas. Bet tarp kitų ženklų yra ir daugtaškių, ir minusų, o daugiausia - klaustukų. 

Tikrovės paieškų dalyviai ir instrukcijos

Žiūrovai, eidami į Nacionalinį dramos teatrą, į sezono atidarymą, pirmiausia regi reklamoje prie teatro trokštantį populiarumo Kunigą, žudymo aistros kamuojamą Merginą ir emigravimo manijos apsėstą Policininką. Jie tarsi atkartoja tris lekiančias „furijas“ ant teatro fasado. Įžengus į vidų ir komfortiškai įsitaisius aplink paauksuotą savižudės Veronikos figūrą sustumtuose minkštasuoliuose, dvi valandas stebima dviejų puikių aktorių atliekama teatralizuota paskaita apie skandinaviško protestantizmo vakarykštes aktualijas su iškaba „Fundamentalistai“...

Kokia tai akcija? Ką reiškia visi šie ženklai, iškabos ir ritualai? Kokią funkciją šioje teritorijoje, pažymėtoje minėtomis iškabomis, atlieka žiūrovai? Kokie dėsniai galioja šioje teritorijoje? Ar tai ritualinė erdvė, kurioje dera vykdyti tik tam tikrus reglamentuotus judesius ir patirti tik tam tikro pobūdžio emocijas ir mintis? Ieškoti tik tokių prasmių, kurios suformuluotos instrukcijose? Gal tai tik nauja korporacija po Nacionalinio teatro iškaba, ir kiekvienas čia patekęs iš išorės privalo būti lojalus viskam, kas čia vyksta? Bet tuomet kuo ši nauja korporacija iš esmės skiriasi nuo kitų korporacijų, ligi šiol  šeimininkavusių, iš pradžių po Akademinio, o dabar - Nacionalinio teatro iškabomis? Ar pavyks šiam teatrui išvairuoti iš jame užkoduoto teatrinio „fundamentalizmo“, pasireiškiančio begaliniu ir dominuojančiu valdiškumu? Ar tiesiog į šį teatrą atėjo naujos kartos teatrinės biurokratijos „fundamentalistai“?

Į šiuos klausimus neduoda atsakymo taip kažkodėl visuomenę suerzinusi naujojo sezono reklama su trimis „mūsų laikų didvyriais“ ir jų provokuojančiais devizais. Iš tiesų tai tėra tik naujo sezono ir būsimųjų jo premjerų iškaba, ir neverta jos pernelyg sureikšminti. Naujieji teatro vadovai, generalinis direktorius Martynas Budraitis ir meno vadovas Audronis Liuga, sezono proga išleistame teatro laikraštyje teigia, kad tai bus „naujojo poveikio sezonas“, kurio šūkis - „Atrask tikrovę!“.

Liepdamas mums tą tikrovę atrasti, o ne kviesdamas drauge jos ieškoti, teatras tarsi skelbia, kad jis jau turi visus raktus nuo tikrovės pažinimo paslapčių. Ir jis pats spręs, kam ir su kokiais reikalavimais tuos raktus įteikti. O kaip bus su naująja teatrine tikrove, kurią neišvengiamai kartu su žiūrovais kurs teatras - dar vienas didelis klaustukas.

Paradoksalu, kad kuo ilgiau teatrui pavyks savo veikla taip iki galo ir neatsakyti į visus aukščiau išvardintus klausimus, tuo tolimesnis ir sėkmingesnis bus užsimotas naujųjų Nacionalinio dramos teatro vadovų skrydis pašėlusioms teatro raganoms įkandin.

O ar tas skrydis bus visiems sėkmingas, paaiškės po artimiausių premjerų. Kaip tokiais atvejais pasitaiko, pilotai bus aprūpinti parašiutais.

7MD.LT

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.