Jau tapo tradicija, kad metų pabaigoje Nacionalinis Kauno dramos teatras pristato premjerą, kurią būtų galima ne vienu aspektu pavadinti didžiąja.
Pirmiausia, tai didelių užmojų spektaklis, skirtas Didžiajai teatro salei. Antra, dažnai ši premjera tampa geriausiu metų Kauno teatrų scenose pastatytu spektakliu. Trečia, toks žmogiškąją būtį permąstyti pakviečiantis spektaklis virsta svaria atsvara gajam priešventiniu laikotarpiu žmones pavergusiam masiškam dovanų ir kitų pirkinių pirkimo apsėdimui. Šį kartą baigiantis metams į šią poziciją pretendavo vienų garsiausių šalyje režisierių Jono Vaitkaus ir Ainio Storpirščio bendras kūrybinis darbas „Fjorenca“ pagal iki šiol dar Lietuvoje nestatytą Thomo Manno pjesę. Skamba daug žadamai? Ar iš tiesų spektaklis vertas užimti šią minėtą poziciją?
Sunkus kelias iki scenos
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje gyvenęs ir rašęs vokiečių (vėliau priėmęs JAV pilietybę) rašytojas ir literatūros kritikas T.Mannas pjesę „Fjorenca“ (originalo kalba - „Fiorenza“) parašė prieš šimtą dešimt metų. T.Mannas nebuvo didelis pjesių mėgėjas, kur kas didesnė aistra, kartu ir sėkmė jį lydėjo rašant romanus, noveles ir apsakymus. Tiesa, daugelio pjesių iki galo rašytojas ir nėra pabaigęs rašyti, o „Fjorenca“ laikoma ta vienintele, su kuria vis dėlto pavykę sėkmingai pasiekti finišą.
Kūrinys turi klasikinės dramos struktūrą ir nuo jos neatsiejamą vadinamąją trijų vienumų taisyklę: vaizduojamas vienas esminis konfliktas, veiksmas vyksta toje pačioje vietoje ir vienos paros metu. Istoriją trumpai būtų galima nusakyti taip: 1492-ieji, balandžio 8 d., netoli Florencijos įsikūrusi tuo metu turtingiausių visoje Europoje Medičių vila, meną ir mokslą globojančio Lorenco I de Medičio (Lorenco Nuostabiojo) mirties išvakarės (miršta balandžio 9 d.) ir jo konfrontacija su asketizmo kupinas krikščioniškas tiesas skelbiančiu vienuoliu pranašu, San Marko vienuolyno Prioru Džirolamu Savonarolu. Lorencas guli mirties patale, o jaunas vienuolis vis labiau ir labiau pamaldų metu savo išsakytais pamokslais pavergia ne tik eilinių italų, bet ir menininkų, filosofų, mokslininkų ir kitos Florencijos grietinėlės širdis.
Perkeltine prasme Lorencas atstovauja šėtoniškajai žmogaus pusei, archetipiniam karnavalus ir laisvę propaguojančio vyndarystės dievo Bakcho kultui, Džirolamas - sakraliajai pozicijai, moralę ir religiją skelbiančio Kristaus įvaizdžiui. Juos dar labiau priešina vienintelė pjesės moteriška veikėja - abiejų lyderių meilės objektas - neapsakomo grožio ir žavesio Fjorė, simbolizuojanti pačią Florenciją. Pjesės pradžioje jiedu nepasirodo, o jų portretas piešiamas kitų veikėjų dialogais, na, o pabaigoje jie galiausiai stoja vienas prieš kitą akis į akį. Kuri opozicijos pusė yra teisingesnė? Ar pelnytai po kunigaikščio mirties Prioras tapo Florencijos valdovu, naikinusiu turtingus Florencijos meno lobynus?..
Nors ir nuspėjama, stokojanti paslapties, savo tematika ir istoriniu kontekstu pjesė intriguoja ir, ko gero, aktuali ne tik vakar, šiandien, bet ir rytoj. Tačiau ji liudija ir tai, kad vis dėlto rašytojui dramaturgija nebuvo tokia sėkminga kūrybinė kryptis, kalbant iš praktinės pusės. Koją pakišęs kiek per didelis atotrūkis nuo pačios teatro scenos, režisūrinio matymo stoka.
Kaip rodo pasaulinė praktika, šios pjesės pastatymus lydėjęs ne itin didelis pasisekimas. Statyti šią kritikų per šimtmetį tiesiog nuplaktą dramą - gana rizikingas žingsnis. Žvelgiant iš kitos pusės, ji yra puiki galimybė pasireikšti režisieriui ir kitiems spektaklio kūrėjams. Kaip neišbaigtas kūrinys teatro kontekste, pjesė tiesiog reikalauja didelio režisūrinio kūrybingumo ir, visų pirmiausia, drąsaus žvilgsnio.
Trečiasis bendraautoris
Du žinomi skirtingų kartų šalies teatro veidą formuojantys režisieriai - pagrindinis, originalusis J.Vaitkus ir jam asistuojantis, dar tik režisieriaus karjerą pradėjęs puikus jaunas aktorius A.Storpirštis - it prekės ženklai, garantuojantys meninę kokybę, o ir tą minėtą drąsą. Tai tik mintys, lydėjusios laikotarpiu prieš premjerą. O tiesa tokia, kad spektaklis tampa pamestinuku. Gimęs kaip šių dviejų režisierių kūrybinio dialogo išraiška, jis neatskleidžia jųdviejų teatro sampratos ir stilistikos. Ankstesni jų darbai byloja, kad abu kūrėjai mėgsta kitokį teatrą - aštresnį, paveikų, visiems spektaklio struktūros elementams skirdami vienodai svarbų dėmesį.
Paradoksalu, tačiau spektaklis, turėjęs būti kone dvigubai toks, kartu ir iškeliantis mintį, kad vis dėlto T.Mannas - talentingas dramaturgas, virsta grynutėliu klasikinio teatro pavyzdžiu, kur viešpatauja literatūra. Nereikėtų suprasti, kad pastarasis yra blogybė, priešingai, visai jau ir pasiilgtas šiuolaikinio postteatro bangoje, tačiau ir šiuo atveju tai tikrai nėra pati geriausia klasikinio dramos teksto inscenizacija.
Dominuoja žodis
Bet kokia režisūrinė interpretacija spektaklyje juntama menkai, vaidinimą pavedant globoti dramai - auklei, auklėjančiai pagal savo griežtas taisykles, kruopščiai sergėdama, kad tik nebūtų kur nors nuklysta iš jos akiračio. Aktoriai tiesiog išeina į sceną ir kalbasi... Kalba daug ir ilgai... Visas beveik tris valandas...
Iš tiesų T.Manno pjesėje teksto yra nemažai, tad mintinai išmokti dialogus aktoriams turėję būti ne taip ir lengva. Todėl visai natūralu, kad kartais sakiniai aktorių atmintyje susipina ar visai išsitrina. Tai visiškai pateisinama ir nėra svarbu. Tik taip ir lieka neįminta mįsle - kam toks „pjesės skaitymas“ yra naudingas? Patikrinti aktorių atminčiai? Žiūrovų dėmesiui? Juk, kaip jau minėta, pjesę, kaip literatūros kūrinį, vienumoje skaityti kur kas įdomiau.
Skaitydamas pats darai atitinkamas pauzes, savaip įsivaizduoji veikėjus, jų tarpusavio santykius, vizualizuoji tam tikras žodžiu perteiktas teksto mintis. O scenoje dogmatiškai dominuojant verbaliniam žodžiui ir gana greitam jo tempui, nori ar ne, dėmesys savaime neretai užlūžta, kai kurie sakinių fragmentai dėl didelės scenos erdvės ar tam nepalankaus sėdinčiojo atžvilgiu aktoriaus kūno rakurso lieka neišgirsti.
Aktorių judėjimas scenoje apsiriboja keletu trajektorijų, jiems einant į priekį, atgal, atsisėdant ar atsistojant. Daugiau jokios papildomos kūno ekspresijos apraiškų, taip reikalingų papildyti ar tiesiog emociškai sustiprinti išsakytiems žodžiams. Muzikos nuskamba taip patogiai itin mažai, o ir ji gana iliustratyvi, greičiau atliekanti žadintuvo funkciją, jai nuskambant tuomet, kai jau ilgi monotoniški personažų dialogai pradeda migdyti.
Vaidmenų kalba
Pagrindinius herojus spektaklyje įkūnija aktorius Liubomiras Laucevičius (Lorencas) ir Vaidas Maršalka (Džirolamas). Patyrę ir charizmą turintys aktoriai perteikia savųjų veikėjų esminius bruožus, tačiau išlieka statiški, nekintantys, stokojantys vaidybinio natūralumo, todėl iki galo neįtikina ir neužburia.
Na, o gyvybingosios Fjorės charakterį atskleidžia jauna perspektyvi aktorė Martyna Gedvilaitė. Jos veikėja kupina prieštarų - itin moteriška, geidulinga, bet ir valdinga, stipri savo vidumi, paslaptinga ir nenuspėjama, švelni ir negailestinga. Ji - Lorenco meilužė, bet žavisi ir Džirolamu. Savo veikėjai perteikti Martyna sėkmingai išnaudoja ne tik balsą, bet ir kūno kalbą. Kiekvienas jos pasirodymas scenoje - unikalus ir tiesiog traukiantis patį spektaklį į priekį. Jau ir anksčiau sužibėjusi aktorė šiame spektaklyje sukuria vieną geriausių iki šiol vaidmenų.
Pagyrimo dar verti Saulius Čiučelis ir Sigitas Šidlauskas. Pastarojo suvaidintas nuolat netoliese Lorenco esantis poetas Policianas - scenoje atrodantis natūraliai ir vienintelis labiausiai su šiandiena susijęs personažas. S.Čiučelio jaunas dailininkas Onibjenė, garsiojo Botičelio mokinys, lyg atklydęs iš kito pasaulio, scenoje pasirodo tik labai trumpai, tačiau įneša emocinio gaivumo, giliai pajausdamas ir perduodamas savo ir savojo mokytojo tragiškumą. To nebūtų galima pasakyti apie kitus spektaklyje nuolat pasirodančius menininkus.
Juos suvaidinę aktoriai, lyg ir turėję atskleisti didingiausius Renesanso epochos dailininkus ar bent jau prisiliesti prie jų asmenybių unikalumo, neįgyvendina šio tikslo. Šiuolaikiniai ekstravagantiški jų drabužiai tarytum šių dienų žmogui suprantama forma perteikia mintį, kad menininkai visais laikais buvo, yra ir bus išskirtinės asmenybės. Bet tik tiek.
Septyniolikmečio Lorenco sūnus kardinolas Džiovanis de Medičis, kurį suvaidina moteris - aktorė Agnieška Ravdo, yra tarsi nuoroda į šiandienės visuomenės kontekstą ir jame pakitusią moters poziciją. Kita vertus, šie šiuolaikiškumo ženklai (kaip ir scenos priekyje esantis baseinas, kurio, toliau sėdint, nematyti ir vienu metu iš viršaus pasipilantis depozitas - tuščia alui skirta plastikinė ar skardinė tara) atrodo pritempti ir dirbtini.
Liūdesio gaidos
Savotišku gelbėjimo ratu, be minėtos kai kurių aktorių vaidybos, tampa ir dailininkės Renatos Valčik kurta scenografija (ir kostiumai). Tiesa, irgi iliustratyvi. Tačiau pagyvina veiksmą, leidžia paganyti akis. Pirmoje spektaklio dalyje vykęs veiksmas aplink didžiulę koloną perteikia pasaulietinę Florencijos gyventojų nuotaiką (išorę), o antroje dalyje koloną dengęs audeklas nusileidžia ir apnuogina Medičių vilą (vidų). O Fjorės galingumą paryškina ir scenos gilumoje esanti nuožulni konstrukcija, kuria plevėsuojančia šilkine suknele lėtai į sceną nusileidžia herojė.
Apibendrintai galima pasakyti, kad spektaklis išryškino ne vieną šiandienio lietuviško dramos teatro problemą. Pastaruoju metu ne vienas ir ne vien Kaune matytas spektaklis - jeigu į jį pažvelgtume kaip į asmenybę - atrodo lyg užsidaręs savyje, tarytum sirgtų apatiją žadinančia depresija. O galbūt tai tik natūraliai atspindi visuomeninę slogią nuotaiką, kalbant apie šalies, ypač kultūros ir švietimo, prastoką ir, regis, vis prastėjančią padėtį? Menininkai - jautriausiai ir įžvalgiausiai aplinką sugeriantys piliečiai. Ir, ko gero, teisingiausiai.
O tiesa dar ir tai, kad daugelį metų žiūrovų sielas savo kūryba maitinę vyresniosios kartos režisieriai po truputį apleidžia savo postus, užleisdami vietą jauniems kūrėjams, tačiau kandidatų per visą šalį yra tik vienas kitas. Kiti gi čia nematą perspektyvų ar dar yra nepajėgūs pakeisti didžiųjų režisūros banginių, ant kurių laikosi (ar vertėtų jau sakyti „iki šiol laikėsi“) Lietuvos teatras, pamainos. „Fjorenca“ - it veidrodis, atspindintis šį kūrybinį sąstingį.
