Rūta Šalnaitė
Keturioliktasis „Naujasis Baltijos šokis“ - labiau krizinis nei tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis. Bet netikėtai ši savybė padėjo Lietuvos choreografams būti labiau pastebėtiems, nepaskęsti, kaip kad buvo ankstesniuose festivaliuose, užsienio choreografų spektaklių gausoje.
Iš šešiolikos NBŠ´10 rodytų šokio spektaklių ir miniatiūrų 11- lietuvių choreografų, iš kurių trys šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje. Be to, festivalis, vykęs gegužės 4-9 d. buvo kompaktiškesnis, neperkrautas spektakliais, tad galima buvo viską labiau įsidėmėti.
Lietuviai - „grandai“ ir „smulkmė“
Tarp festivalio „senbuvių“ - Aira Naginevičiūtė, Loreta Juodkaitė, klaipėdietė Agnija Šeiko, Helsinkyje gyvenantis Andrius Katinas ir Kauno šokio teatras „Aura“. Pastarasis šįsyk žengė gan rizikingą žingsnį atgal - modernaus šokio link. JAV šokį studijavusi Lina Puodžiukaitė savo „gimtajai“ trupei sukūrė „Metų laikus“ pagal Antonio Vivaldi muziką, ir spektaklis padvelkė praėjusio amžiaus 70-ųjų amerikietiškuoju modernizmu.
Kartais net atrodė, kad matome modernaus šokio klasiko Paulo Tayloro darbą - L.Puodžiukaitės kūrinys jam nenusileido nei choreografijos kokybe, nei trupės šokėjų galimybėmis (išties „Auros“ šokėjos - aukščiausios klasės), nei judesio grožiu, nors pasirodė kiek ištęstas, be ryškesnių akcentų.
Kitų trijų choreografių darbai buvo gerokai svaresni, nors nauju vadintinas tik A.Šeiko „Paikos mergaitės maldos“, sukurtas pagal Arthuro Rimbaud poemą. Šviesos žaismu primenantis Rembrandto paveikslus, judesiu - rūmų puotų šokius, o idėjos raiška - laiką stabdantį butoh šokį, šis kūrinys tiesiog kerėjo savo estetika ir rafinuotumu.
L.Juodkaitės „Malda smėlyje“ - jau ne kartą matyta, bet kaskart žavinti jėga, karščiu, dinamika Smėlio sūkuriuose siaučiantys vyrai ir skardžiabalsės moterys, didžiausia vertybė karštyje - vanduo ir susikaupimas maldoje - Turkijos kasdienybė, atidaus choreografės žvilgsnio nufotografuota ir perkelta į šokio sceną.
A.Naginevičiūtės „Ego ir ID“ - bendras choreografės ir jos trupės šokėjų darbas, kiek silpnesnis nei ankstesni šios choreografės darbai. Jame dėmesį labiau traukė ne choreografinės subtilybės, bet atskirų šokėjų asmenybės. Rafinuotu humoru atmieštas žmogaus saviidentifikacijos procesas atrodė skausmingas, bet nelabai įtikinantis, kiek perkrautas filosofavimu.
Itin originaliu ir Lietuvos šokio scenai neįprastu pavadinčiau A.Katino kūrinį „Prielaidos jaunos moters portretui / Sudie, Ana Karenina“, kurią atliko Maria Saivosalmi. Scenoje su mikrofonu blaškėsi moteris, užsimovusi apsmukusį treningą, medvilnines kojines, apsiavusi aukštakulnius. Štai ji - šiuolaikinė Ana, kurios skonį ugdė karaokė rožių fone, vokiškos dainuškos apie meilę ir troškimas būti matomai scenoje.
Šiuolaikinės visuomenės moralės ji jau nebegali paminti - moralė tapo visiškai neapčiuopiamu reiškiniu, kaip ir tas mažas traukinukas, kurį pati Ana trukčioja už virvelės, ir kurį galutinai pribaigia šiuolaikinis „naminis“ Vronskis - pasipuošęs vyriškumą pabrėžiančiais ūsais ir kalsonais.
Tarpine grandimi tarp „grandų“ ir jaunimo pavadinčiau choreografės Rasos Alksnytės šokio miniatiūrų junginį „Parastos sielos“, kurį ši jau daugiau nei dešimtmetį Briuselyje gyvenanti choreografė sukūrė Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupei. Kūrinys pasirodė kiek pabiras - tiek dėl gan eklektiškos choreografijos, tik ir dėl trupės nevienalytiškumo. Net pagalvojau, kad tos prarastos sielos - tai spektaklio „neužkabinti“ žiūrovai.
Labiau vykusia pasirodė tik trečioji spektaklio dalis - masinis šokis, kuriame pasijuto meditacinis motyvas, inspiruotas itin originalios kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzikos, kurioje skambėjo ir Anapilin išėjusio Sigito Gedos balsas. Po ilgos pertraukos šios choreografės sugrįžimas į Lietuvos šokio sceną nuvylė.
Tarp jaunųjų choreografų festivalyje itin sodriai nuskambėjo Didžiojoje Britanijoje dirbančios Deimantės Prišmantaitės miniatiūra „Toli viduje“, labai vientisa, puikiai sukomponuota ir išdėstyta erdvėje, nestokojanti nei apmąstymų, nei subtilaus ir techniško atlikimo.
Raimondos Gudavičiūtės ir Manto Stabačinsko šokio spektaklis „Taip“ buvo kaip reta šiltas, šviesus - toks, koks ir turėtų būti pasakojimas apie pirmąją meilę. Visiška jo priešingybė - šaltos desperacijos kupinas Dovilės Petkūnaitės „Movie never made“, vandens srautuose ir smilkalų dūmuose skandinantis vienatvę, svajones apie nuodėmę ir sielą alinančią atgailą. Tačiau šiam kūriniui, kaip ir Ingos Kuznecovos „Miko pusryčiams“ bei žaviai Giedrės Ubartaitės „Paunksmei“, nepaisant jų originalumo ir gero šokio bei ryškių asmenybių, dar reikėtų subręsti iki festivalio lygio, užpildant ne tik laiko, bet ir minčių pauzes.
Vakariečiai - beveik nieko ypatingo
Trys Vakarų Europos trupės parodė visiškai skirtingų stilių spektaklius, kurie pernelyg nenustebino, tačiau nepaliko su veltui praleistu laiku susijusių nuojautų. Sébastieno Ramirezo ir Raphaelio Hillebrando(Prancūzija / Vokietija) šokio spektaklis „Kartu, pavieniui“ buvo puikus pavyzdys, kaip gatvės šokiu buvęs hip hopas tapo tik dar vienu stiliumi, leidžiančiu judesiu kalbėti apie amžinąsias žmogaus problemas.
Čia itin meistriškas sukimasis ant sprando ar antgamtiškas stovėjimas ant vienos rankos buvo taip organiškai įpintą į visumą, kad kartais atrodydavo, jog jokiais kitais būdais vienos ar kitos minties ir neįmanoma išreikšti.
Danijos trupės „Mute Comp. Physical Theatre“ spektaklis „Post Secret“ (chor. Kasperas Ravnhøjus ir Jacobas Stage‘as) buvo tiesiog idealus fizinio teatro pavyzdys, kuriame žmogaus kūnas pats tapo tuo, kuo teatre tampa žodis - pagrindine minties raiškos priemone. Straksėjimas, griuvinėjimai, šokėjų „imtynės“, paskanintos išradingo humoro doze ir obertoniniu tuvės dainininkės dainavimu padėjo atskleisti žmonių tarpusavio santykius nė trupučio ne prasčiau nei ilgi žodiniai monologai ir dialogai.
Švedų trupė „Andersson Dance“ spektaklyje „Pasivaikščiojimas vodevilyje“ (chor. Örjanas Anderssonas) labiausiai patraukė šokiu. Jokių gilesnių prasmių spektaklyje neįžiūrėjau, tad greitai pasijutau tik nuobodžiaujančia „kieto“ judesio stebėtoja, labiau besistebinčia kalsonų virsmu pilnaverte sceninio kostiumo dalimi nei šokėjų galimybėmis.
Norvegų choreografas Jo Strømgrenas - bene labiausiai laukiamas festivalio svečias, šįsyk parodęs antrąją spektaklio „Eksperimentas“ premjerą. Tai jau devintasis choreografo spektaklis, pristatytas Lietuvos publikai. Šįsyk juodo humoro prisodrinta istorija apie keturias itin patriotiškai nusiteikusias ir paniškai Amerikos bijančias moteriškes, dalyvavo keistame medicininiame eksperimente, priminė pasakojimus apie konclagerių baisybes.
Kaskart matant J.Strømgreno spektaklius stebina jo gebėjimas tą pačią idėją apie izoliuotos mikro bendruomenės problemas pateikti originaliu būdu. Rusiškas kalbos, elgsenos, humoro ir veikėjų mąstymo būdo prieskonis tapo pagrindiniu spektaklio „kabliuku“, privertusiu salę nuolat kvatoti.
LRYTAS.LT
