Ir sutapk gi tu man taip - tryliktasis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ ištiko Lietuvą kartu su krize. Kaip patogu! Jei nepasiseks - kalta krizė, jei pasiseks - „nepaisant krizės“...
Pirmoji festivalio diena pasisekė. Ir dar kaip! Beveik kaip pasaulio sutvėrimas - padėtas pagrindas kitų dienų kūriniams ir labai aukštai pakylėta kartelė. Kiek sugebės ją peršokti?
Visus keturis gegužės 5 dienos spektaklius į vienumą sujungė bendra amžinoji tema - vyrai ir moterys, tolygus perėjimas nuo įsivaizduojamo idealo iki realaus „macho“, nuo romantikės prie karingos feministės.
Norvegijos trupė „Carte Blanche“ išleido į sceną dvi kraštutines formas. Dūmais aptraukti televizijos reportažai apie Prancūzijos priemiesčių imigrantų maištus inspiravo Izraelio choreografą Hofeshą Shechterį sukurti „Maištą“. Ir štai scenoje - septyni vyrai, išnyrantys iš nepermatomos miglos, vaikščiojanti agresija, kurios energija ištykšta scenoje apsistumdymų, apsikumščiavimų purslais ir pasklinda plastiško, desperatiško judesio bangomis, judesio, kurį taip nesunkiai atpažįstame iš „vaizdų iš įvykio vietos“. Čia sinchroniškas judesys reiškia solidarumą, o vos tik būrelis subyra į pavienes mažas grupeles, tučtuojau judesių kanonas suvienija jas ir vėl atveda iki vientiso masės veikimo. Judėjimo tikslas - vienas - išlieti energiją, maištas dėl maišto, šokis dėl šokio. Labai stiprus šokis, labai techniškas. Be pretenzijų į seksualumą, bet vis tik - septyni žavūs vyrai scenoje...
Ir net Paryžiaus komuną, Spalio revoliuciją ar kitą kičinį vaizdelį priminusi finalinė spektaklio grupė su raudona vėliavėle mojuojančiu draugų pakylėtu jaunuoliu neišsklaidė emocijas kaitinusios atmosferos, kuri apgaubė žiūrovų salę ir pratrūko moterų balsais, šaukiančiais „bravo“ ir daugiareikšmiu „uau!“.
 |
| Jos sukūrė „macho“, o po to sukilo prieš juos |
Ir po pertraukos - kaip antitezė - šešios moterys izraelietės Sharon Eyal spektaklyje „Kiaulė žudikė“. Karingasis feminizmas, pulsuojantis fiziškumu, androginišku belytiškumu, bet nepraradęs seksualumo. Šiedu spektakliai ir buvo sumanyti kaip diptikas, sujungiantis savyje du skirtingus, bet tokius panašius pradus. „O nuodėme, tu vadiniesi moteris!“, - šūkteltų vienas veikėjas, kuriam šiame festivalyje - ne vieta. Scenoje su hipnotizuojančia monotonija judėjo tos, kurios kažkada, pasidavusios instinktams sukūrė „macho“, o po to, užsiauginusios plieninius raumenis ir nutaisiusios žudančius žvilgsnius, sukilo prieš juos.
Vokietė choreografė Silkė Z. griebė jautį („macho“) už ragų (tiksliau - už kitos vietos) ir jį parbloškė sielos trapumu, jautrumu, švelnumu. Tai jau matėme 2002 m. spektaklyje „fractured m“, kuriame lopšinė dviem nesusikalbantiems vyrams padėjo suprasti vienas kitą. Šiai choreografei nesustyguotas, nenuglaistytas judesys yra sielos raktas, atveriantis emocijų gilybes.
Spektaklyje „Privačios erdvės“ būrys du šokėjus ratu apsupusius žiūrovus buvo įtraukti į jausmų sūkurį, iš kurio nebuvo kaip išsisukti, nes mažą intymią erdvę supo kita - emocijų prisodrinta vaizdo instaliacija, keturių ekranų pagalba sukūrusi privačios erdvės kevalą. Romi santūri ir atkakli belgė Caroline Simon siūlė visaip savo „kietumą“ demonstruojančiam portugalui Antonijui Cabritai tikrą jausmą, galintį pakeisti surogatinius iš žiūrovų išprašytus draugystės apreiškimus. Sentimentalus vaizdelis - pulsuojanti raudona širdis, įkalinta nervų rezginio ant ekranu vaizdo projekcijai tapusio nuogo šokėjos kūno - buvo romantiška viso spektaklio skraistė. Ir nors spektaklio pabaiga padvelkė visišku saldėsiu - paspalvintų lenkiškų tarpukario atvirukų pozomis, tačiau „Privačios erdvės“ jausmingumu labai gerai atsvėrė prieš tai matytus norvegų spektaklius. Net pamąsčiau, kam gi reikalingas feminizmas, jei švelni glamonė daug greičiau pralaužė užsispyrimo sieną. Ir savo stilistika, sudarančia grynos improvizacijos (o iš tiesų - griežtai sustyguoto veiksmo) įspūdį, jis atvėrė šiuolaikinio šokio laisvės nuo choreografo diktato pusę. Žiūrovas tokiame spektaklyje jautėsi daug „savesnis“, nepriblokštas šokio mašinos judesio tobulumo.
 |
| „Kietumą“ demonstruojantis portugalas Antonijus Cabrita |
Ir, tarsi apsisukus 1800, ta pati - tokia santūri, natūrali, paprastutė, kiek pilnoka, pilkoka, trumpais raudonais plaukais Caroline Simon (sukurtame jos pačios su Silkes Z. pagalba) sugriovė savo įvaizdį mono spektaklyje „Kūrinys“, jungiančiame visus ankstesniuose spektakliuose išryškėjusius lyčių priešybių elementus.
Kunkuliuojanti energija suskaldė kevalą, ir žiūrovų akyse Menų spaustuvės II studijoje prožektoriaus spindulyje išniro fantastiška ilgakojė ilgaplaukė svajingų žalių akių, į seksualius šortukus įsispraudusi šokėja („mano koja ilgėja, ilgėja, ilgėja...“), kuri, išvengdama ją kapojančių lazerio strėlių („vžich, „vžich“), žemės trauką nugalinčiais šuoliais („mano rankos lyg sparnai...“) pasiekė savo svajonių vyrą („ūgis - 180 cm, pečiai - 1 m, raudonos lyg karšta aistra aptemptos kelnės, nuogas torsas, seksualiai išryškėjantys raktikauliai“) ir puolė jam į glėbį. Tokios metamorfozės priblokšti žiūrovai (ko jie taip garsiai juokiasi?) jau dalyvauja vestuvių ceremonijoje, kurioje fejerverkų, L.van Beethoveno „Odę džiaugsmui“ giedančio vaikų choro ir šampano tarių fone gražuolė, apsirengusi balta rausvomis gėlytėmis vestuvine suknia, išlipa iš žirgais kinkytos karietos ir bučiuojasi su savo išrinktuoju, apsirengusiu baltu kostiumu.
 |
| Ir santūri ir atkakli belgė Caroline Simon. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Šokio beveik nebuvo, visų šių spalvingų atributų - taip pat (nors dėl pastarųjų nesu tikra). Tačiau buvo raudonplaukis perlas, sugebėjęs savo kasdienį tarp balto šaldytuvo su rausvom magnetinėm gėlytėm, stalinės lempos, dviračio ir spintos veidrodžio įspraustą pasaulį paversti autoironija trykštančiu pasakojimu, mažos mergaitės barbiškos fantazijos įkūnijimu. Tai išties buvo „Kūrinys“ apie fantazijos sukurtą pasaulį, sulipdytą iš spalvingų svajonių, moteriškų žurnalų, televizijos šou ir realybės šukių. Joks feminizmas neužmuš „macho“, kol egzistuoja sentimentali svajotoja.
