Kai šalies kultūros valdžia savo neplanine politika uždaro pagrindines sostinės sales renovacijoms ar kapitalinėms statyboms, festivalių organizatoriams tenka rinktis -ekonomiški variantai su mažiau įplaukų už bilietus arba festivalių moratoriumas. Pastarasis rizikingesnis kaip net trumpam nutraukta tradicija. Tad festivaliai keičia savo įprastas aikšteles, plečia dailės galerijų ar rūmų paskirtis. Ne veltui pirmoji „Sirenų“ dalis - tarptautinė konferencija - ir vadinosi „Mind the Gap“(„Atsargiai, tarpas!“).
Jei šį Londono metro pranešimą pritaikytume pačioms „Sirenoms“, jos jau antri metai tenkinasi šalutiniais bėgiais, ir dėl salių (šįmet didžiausia - 200 vietų Menų spaustuvės) perkomponuoja visą festivalio struktūrą. Pasikeitusi festivalio komanda su nauja meno vadove Kristina Savickiene nedidelius spektaklius ėmėsi atsverti naujomis veiklomis. Tad kol atvyks pagrindiniai traukiniai, galima laiką leisti kavinutėse su pokalbiais ir gatvės muzikantais tuneliuose. Bet taip festivalis tapo labiau festivaliu būtent dėl aktyvesnių kitų veiklų: minėta Baltijos teatro kritikų konferencija, tradicinė lietuviškoji vitrina, instaliacijos, klubas su vakarine programa, susitikimai su svečiais ir diskusijos įvairiomis temomis.
Jei kritikai apsikeitė tikrai įdomia informacija apie savo šalių scenų tendencijas keičiantis kartoms, tai lietuviškoji vitrina neatsvėrė teorijos. Į klausimą, ar turime ką „parduoti“ užsieniui, tiksliau atsakys svečiai, bet vietinio žiūrovo akimis (ir iš keleto pokalbių su atvykusiais) rezultatas - skurdžios monetos skrybėlėje. Keletas studentiškų spektaklių, keletas itin lokalios (paties teatro) vertės eksperimentų, dėl aktoriaus ligos neįvykęs Jaunimo teatro spektaklis (dar ne laikas valstybiniams teatrams galvoti apie dublerius?) - tai verčia mąstyti ne vien apie atrankos kriterijus, bet ir apie tai, kad tarpas tarp didžiųjų autorių ir dabar pradedančių pildomas sunkiai.
„Nespektaklinei“ daliai išpopuliarėti reikia tradicijų ir įdirbio, bet pamatas paklotas. Šio festivalio tema subrendo priešingai ankstesniems ir daugeliui kitų meno forumų: ji sukurta ne iš to, „ką pasaulis kalba scenoje“, o „kas mums rūpi apskritai“. Formulė diskutuotina, nes apie nesusikalbėjimus pasaulyje kalbama seniai, bet šiandienos Lietuvoje masinės - ir net „elitinės“ - disleksijos ir neišsilavinimo demonstravimo fone tema „Ryšio klaida“ gali kaip tik nuskambėti tinkamai. Todėl sustiprėjo ir edukacinis aspektas, diskusiją apie moterų teises pratęsęs (o ne atvirkščiai) naivia miniatiūra „Būk atsargi“, o į spektaklį „Taha. Poeto gyvenimas“ įvedė pokalbis apie Palestinos situaciją.
Britų ir vokiečių postdraminio teatro trupė „Gob Squad“ spektakliu „Sukūrimas | Paveikslai Dorianui“ nusprendė konceptualiai patyrinėti grožį. Jie braižo trikampį „menininkas - objektas - žiūrovas“ ir bando atsakyti į klausimus apie grožio natūralumą, ilgalaikiškumą, grožį kaip jaunystę ir šlovę, apie menininką kaip demiurgą. Tačiau pradžios trikampis žadėjo daugiau kampų ir gylių, o užsisklendė tiesiog aktorių apklausose ir jų pozų bei gyvųjų paveikslų modeliavime.
Būdami 25 metų scenoje patys „Gob Squad“ čia kiek supanašėjo su kitomis to stiliaus vokiečių trupėmis (pirmiausia - pernai matyta „She She Pop“) ir žiūrint kūrinį neapleido jausmas apie grožio monotoniją. Įdomesnė buvo netyčia iššokusi tema apie vaidybą ir natūralumą - pagyvenusios moters apsinuoginimas apnuogino Lietuvos scenos dirbtinumą: trys garbūs lietuvių aktoriai sunkiai išgali be pozavimo, bet jaunieji artėja prie natūralaus buvimo scenoje.
Šiam spektakliui buvo pasitelkti šeši vietiniai aktoriai, kitam - jau 17 lietuvių vaikų. „Naktis seka dieną“ anonsuotas kaip vienos garsiausių britų trupės „Forced Entertainment“ darbas, bet teisybės dėlei derėtų pasakyti, kad tai devintas vanduo nuo kisieliaus. Itin apmaudu, kad mes vis nesulaukiame šios Šefildo trupės, Ibseno premijos (teatro „nobelis“!) savininkės, nuolatos bandančios ribas ir žanrus tarp teatro ir kitų sričių, aštriai pjaunančios šiandienos visuomenės kūną. Deja, Vilniuje išvydome trupės vadovo Timo Etchellso tekstus, 2007 m. sukurtus Belgijoje - „kaip pagrindą dirbtuvėms ir viešam skaitymui“, rašoma jų tinklapyje. Tekstas anaiptol neprilygsta trupės įprastiems spektakliams, o režisūra (Matthew Evansas) buvo primityvus vaikų statymas į eilę. O kai taip - gal garbę derėtų atiduoti su vietos vaikais dirbusiai Uršulei Bartoševičiūtei?
Tai vaikų monologas, „tėvų išplūdimas“. Jie keikia suaugusiuosius, vardindami jų prievartos metodus - nuolatinį sekimą, reikalavimus, nepasitikėjimą. Bet išsiplūdę vaikai patys ima dalinti pažadus, taip kapituliuodami, nes sistema pavertė visus paklusniais įrankiais, sukurtais saugoti ir prižiūrėti pačius tėvus. Aktualu, bet ir keista, kad tai pasireiškia ir teatro plotmėje: spektaklis sukurtas pagal suaugusiųjų įsivaizduojamą teatrą ir jiems įsiteikia lyg „Dainų dainelė“. O susitikime su kūrėjais išgirsti, kaip menkai spektaklis buvo adaptuotas Lietuvai, nes tekstą sakantys vaikai daug ko nesuprato (išties - kas iš jų tėvų keikia Farage'ą ir kalba apie sufražistes?!). Tad belieka paklausti, ar vaikams sumokėjo už darbą, ar tai buvo kultūrinis vaikų panaudojimo teatre atvejis.
Lola Arias tikriausia ir liks mums geriausiai žinoma iš Rubeno Ostlundo juostos „Kvadratas“, kur neva ji sukūrė centrinę instaliaciją. Kai šiuolaikinis menininkas imasi kitų sričių, jis iškart susiduria su jų specifika ir taisyklėmis. Šias ignoruojant kartais laimima, bet ne šįkart. Į „Minų lauką“ žengiau su nemaža doze skepsio, kurį sukėlė pernai per „Sirenas“ rodytas „Karo teatras“, tiesiog nufilmuotas šis spektaklis. Tad pirmasis, informacinis laukas jau buvo žinomas (Folklando-Malvinų karas), o tada pasirodė, kad nelabai kas yra už jo.
Kartu tai iškėlė klausimų apie dokumentinio teatro šablonus. Paprastai (taip ir čia) susiduriame su schemomis, numerių-„dokumentų“ sudėliojimu. Nepaisant išradingumo - video, grafoprojektoriai, tiesioginiai filmavimai, - pritrūksta unikalaus žvilgsnio.
Šeši karo veteranai pasakoja ir vaidina situacijas kaip prastame atkuriamosios dokumentikos filme, bet nežinia, kiek čia yra sąmoningos režisūros. Karas iš esmės visur yra vienodas, ir jis skiriasi tuo, kaip jį rodo geras menas (Céline'as ar Jüngeris, Coppola ar Kubrickas). Be stiliaus, t. y. be asmeninio žvilgsnio lieka schemos, ir taip netenkama žmogaus, net realiai prieš mus visą valandą stovinčio buvusio kareivio. Jis lieka statistiniu vienetu, bet ir šie aspektai (repetavo ilgiau, nei truko karas; per jį žuvo mažiau žmonių nei nusižudė po jo) prabėga telegrafo ritmu. Net potrauminis sindromas lieka praeityje, į viską žiūrima lyg po antidepresantų. Įspūdis, kad intencija nagrinėti skaudžias temas buvo tik meninė, sukurti spektaklį, kuriame veikia disciplinuoti kariai (ir tuo Arias primena Margareth Thatcher, pradėjusią karą dėl savo rinkimų). Teatrinio „čia ir dabar“ nelieka - ne dėl analizuojamos praeities, o dėl to, ką ji gali reikšti šiandien.
Temų aktualumas visada kelia riziką, kai pasirenkama abejotina forma. Ir monospektaklis „Būk atsargi“, pateiktas kaip stand-up etiudas, toks teatrinis pokštas, nustebina: tema (moterų prievartavimai Indijoje) aiški ir kraupi, bet itin naivi forma ją tiesiog sunaikina kaip nereikšmingą.
Nebent tai sąmoningas pavyzdys - kaip „ryšio klaida“. Be abejo, ne. Tikiuosi, kad paskutinis palestiniečių spektaklis leis įžengti į nepasiektą žemę ir pajusti festivalio galią. Antraip teks laukti metro kavinėje kitų metų.
