Vėl traukia pasinert į dvasios rimtį
Seniai nebepatirtas ilgesys...
J. W. Goethe. Faustas, Paskyrimas
 |
| Vlado Bagdono Faustas - amžinas klajūnas su siela, plėšoma į dvi dalis: trokštantis patirti gamtos pilnatvę, tačiau pasmerktas vienatvei. |
Būna spektaklių, apie kuriuos iškart norisi rašyti. Nesvarbu, kokias emocijas jie sukėlė – džiaugsmo dėl pasiekto rezultato ar nusivylimo dėl nesėkmės. Būna, kad lieka tvarkingo, dailaus ir išmoningo pastatymo įspūdis – dėl spektaklio ramu, tačiau jį tyrinėti nėra ūpo. Tokie spektakliai skaidrūs savo sumanymu, atlikimu, sėkmingai parodyti per premjerą, jie taip pat sėkmingai bus rodomi po metų ar dvejų, tačiau jiems visada trūks tarsi kažkokios naujos paslapties atvėrimo galimybės – tik jam vienam būdingo, tolumoje mirguliuojančio tikslo ar siekio, dėl kurio spektaklis ir gimė. Tokie spektakliai lengvai įsirašo į esamo laiko, teatro, režisieriaus ar aktoriaus biografiją; žiūrovams juos lengva žiūrėti, net rašyti apie juos lengva – jie iškart atsako į visus klausimus. Tačiau pamiršti juos irgi labai lengva. Jeigu visi mūsų teatro spektakliai būtų tokie, galėtume džiaugtis, netgi didžiuotis. Tik ar neužmirštume, kas yra tikroji kūryba, kokiomis nemigo ar nerimo naktimis gimsta niekur nematyti vaizdiniai, kaip jie degina kūną ir protą, kad scenoje suskambėtų paprastu, bet tiesos ir prasmės pilnu žodžiu, gestu, šviesos ar spalvos šuoru. O kažkas neįvardyta, nesužinota vis trauks juos vėl pamatyti ir apie juos mąstyti. Suprantu, kad kūryba anaiptol nėra vien kančia, ir ne tik teatro meistrai išgalvojo gražų kūrybinio džiaugsmo pavadinimą. Bet jei jis gali prilygti dieviškam įkvėpimui, tai lygiai taip pat – ir gerokai sunkesnėms, tarsi klaidžiotum patamsiais, pastangoms jį pasiekti. Titaniškoms pastangoms, apie kurias neparašyta jokiuose vadovėliuose ir jokiose istorijose, ir kurių rezultatais dešimtmečiais, šimtmečiais minta ir vadovėliai, ir istorijos. Taip sukurtų spektaklių pas mus iš tikrųjų vis rečiau – per didelė prabanga šiandien menininkui mąstyti, klaidžioti, ieškoti, per brangi kaina eiti dar nepramintais keliais.
Štai jau dvi savaites neapleidžia „Faustas“. Pernelyg trumpas laikas, palygini su tuo, per kurį buvo statomas naujasis Eimunto Nekrošiaus spektaklis. Ir visai niekingas, palyginti su Goethe’s – savo „Faustą“ jis dėliojo, keitė, pildė ne vieną dešimtmetį. Jei ne Schilleris, kažin ar vokiečių literatūros šedevras būtų toks neaprėpiamas – juk pirminis, „primityvusis“ „Faustas“ su savo rimtuoju išminčium ir ironiškuoju, sarkastiškuoju Mefistofeliu, atkeliavusiais iš senosios legendos, lėlių teatro ir paveiktais Marlow tragedijos, tik po vis naujų papildymų išsiplėtė iki poetinio ir filosofinio epo. Taip atsirado ne tik antroji „Fausto“ dalis su savo alegorinėmis figūromis, architekto Fausto statiniais, žmonijos raidos simboliais, o pirmosios dalies žanriniai vaizdeliai buvo perrašyti eilėmis, kai kurių scenų atsisakyta, kai kurios pakeistos naujomis, „paprastumas“ pakylėtas. Galima sakyti, taip atsirado tarsi du Faustai – pirmasis, siekęs prilygti Dievui, pažinti gamtos paslaptis ir pražudęs Margaritą, ir antrasis – kūrybos ir veiklos žmogaus Idėja, tuo iš tikrųjų prilygstantis dievams. Tiesa, abiejų „Fausto“ dalių fragmentiškumą sujungė jau brandaus Goethe’s užrašytas Prologas danguje – Dievo ir Mefistofelio sandėris, pasmerkęs Faustą žmogų veikti (klysti, kentėti, ieškoti, kurti) tol, kol sukasi pasaulis. Juk Faustas taip ir neištaria: „Sustok, akimirka žavinga!..“
Nekrošiaus „Faustas“, sakyčiau, artimesnis tam, ką apie savo kūrinius kalbėjo Goethe: „Tai kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“. Spektaklis išties yra arčiau režisieriaus kūno ir, regis, kvėpuoja jo dvasia. Geriausiai ją atliepia „Fausto“ Paskyrimas, nė karto spektaklyje nesuskambantis, bet tarsi sklandantis ore ir Fausto paveikslą persmelkiantis ilgesinga nuotaika. Faustas – amžinas klajūnas su siela, plėšoma į dvi dalis: trokštantis patirti gamtos pilnatvę, tačiau pasmerktas vienatvei. Klajonės motyvas – bene svarbiausias spektaklio įvaizdis. Jis sujungia per visas tris spektaklio dalis pabirusius ženklus ir tarsi sufleruoja Fausto – kaip žmogaus ir kūrėjo – pasmerktumo paslaptį: jis klaidžios tol, kol gyvas bus. Tol, kol, kaip spektaklyje, kantriai ir vienodai tarsi visatos ašį suks rąsto svertą Dievas ir nerūpestingai į aplinkui skriejančius dangaus kūnus savadarbe šaudykle taikys Mefistofelis...
Pirmoji spektaklio scena, Prologas danguje, – ne tik veiksmo kvintesencija; tai tos stabilios daiktų padėties modelis, kuris „Faustui“ suteikia ir žemiškumo, paprastumo, ir pakylėja iki simbolinių aukštumų. Čia įžvelgi pirmuosius spektaklio sluoksnius: gėrio ir blogio, dangaus ir pragaro, tvirtumo ir trapumo nedalomą vienovę, kuri iš tikrųjų yra tik besikeičiantis kūrimo ir griovimo, atsiradimo ir išnykimo cikliškumas. Tarsi viskas būtų daroma žmogaus rankomis, tarsi jis pats, braukdamas prakaitą, judintų žemę. Tačiau ir šią, ir vėlesnes spektaklio scenas, apskritai šįkart režisieriaus ir scenografo Mariaus Nekrošiaus modeliuojamą sceninę erdvę galima palyginti su gotikinio teatro misterija: ant medinės pakylos neegzistuoja laiko ir erdvės atstumai, susilieję žmonių ir dvasių pasauliai, žiba ir rūksta kūgius primenančios bažnyčių-namų stogų-kalnagūbrių viršūnės, griausmais dunda juodi kubai, rateliais sukasi mylimosios namelis – tarsi kartu tai būtų ir viską geometrinėmis figūromis, linijomis ir pentagramomis reginčio Fausto minčių buveinė. Ir tamsus, tuščias, tik su nuo ilgo sėdėjimo zigzagu išlinkusiu krėslu, aprūkusia seniai užgesusio židinio siena bei įmantria varine vonia (kaip vieninteliu „žmogiško“ gyvenimo ženklu) būstas, kuriame mažučiais žingsneliais, ištiestų rankų pirštų galiukais kažką apčiuopti, pajausti norėdamas klaidžioja Faustas.
 |
| Gretchen-Margarita (Elžbieta Latėnaitė) – stačiokiška, berniokiška mergiūkštė, gaivalas, nustebinęs ir pavergęs Faustą. |
Goethe nužymėjo savo „Fausto“ veiksmo kryptį: einama iš rojaus per pasaulį į pragarą. Tokia kelionė režisieriui ne naujiena – panašiai buvo eita šekspyriškosios trilogijos herojų aistrų, netekčių ir praregėjimų pėdsakais. Tačiau šįkart kelias trumpesnis, o vaizdinių paletė – grynesnė ir tikresnė: tai vieno žmogaus – Fausto sąmonės ir minčių vingiai, prarajos ir tarpekliai. Regis, tai įkyrios mintys išraižo orą baltais retortos siūlais, siūlydamos išgelbėsiančius nuodus; ieškant užrašytų žodžių prasmės, rieškučiomis juos semiant ir ragaujant – žodžiai klykauja laukymių paukščiais ir plazdena šimtais knygų puslapių; virpa ir daužosi judančiomis, vingiuojančiomis, spengiančiomis linijų-eilučių juostomis širdis, staiga sustojanti dedant parašą krauju. Ne taip sunku rasti Goethe’s „Fauste“ tuos poemos sakinius ar metaforas, kurie tapo grafiškais, bet talpiais ir emociškai paveikiais pirmų dviejų spektaklio dalių vaizdiniais. Svarbiau tai, kad jie, žymėdami žodžio ir minties kelią veiksmo link, suskamba kaip išraiška ieškančios, kenčiančios ir kuriančios sielos, besišaukiančios dvasių pagalbos numalšinti nežinios ir aklavietės tamsumą. Neatsitiktinai tokiam Faustui nereikalingos paralelinės siužeto linijos, konkrečios veiksmo vietos ar atjauninantis gėrimas. Jis trokšta patirti „gamtą“ toks, koks yra. Gal todėl jis ir Mefistofelį sutinka tarsi ilgai laukęs, o Margaritą-Gretchen mato tokią, apie kokią vis svajojo; spektaklis „sudėliotas“ taip, kad didžiąją jo dalį ruošęsis sutarčiai-parašui, visu savo kūnu ir siela troškęs šėtono pagalbos, naują potyrį Faustas išgyvena tik akimirką – palytėtas Gretės beprotybės.
Antra vertus, būtent tokiai nerimstančiai sielai negaili režisierius švelnumo, supratimo šypsnio ar ironijos. Faustas kviečiasi Žemės (Veiklos) dvasią, o pasirodo nedidukas žmogeliukas, mojuojantis didžiule vėliava ir besijuokiantis Faustui į akis. Kaip grakščiai Faustas postringauja ir pozuoja Vagneriui, sakinius užbaigdamas plačiais gestais, ore išpaišytais ir užraitytais šauktukais bei ženkliukais, taip šis nuo jo neatsilieka, mėgdžiodamas dar grakščiau ir sumaniau. Matydamas juodą Šunį laukuose, Faustas vaizduojasi nebūtus dalykus, bet šis pasirodo su kibirėliu ir tik kukliai atlieka savo gamtinius reikalus, o vėliau, įsitaisęs vonioje, tol kuičiasi ir triukšmauja, vesdamas Faustą iš kantrybės, kol nutraukia jo mokslines paieškas. Atrodo, kad kiek Faustas turi tuštybės, tiek Mefistofelis ir jo tarnas ją pašiepia, parodijuoja – apverčia aukštyn kojomis Fausto lūkesčius ir jo išmąstytoms sąvokoms bei kategorijoms suteikia žemiškai materialius ir paprastus pavidalus. Sakytum, mėgaujasi jo kančia, kad netrukus parodytų, koks iš tikrųjų gali būti skausmas, vienatvė, netektis.
Taigi pirmos dvi Nekrošiaus „Fausto“ dalys – tai tarsi tas „pirminis“, „primityvusis“ Goethe’s poemos sluoksnis, stipriausiomis spektaklio akimirkomis išsprogdinantis ir giliausias jos prasmes. Ir kartu tai vyriškosios istorijos dalys, kuriose galioja vyriški susitarimai ir pasaulį judinančios vyriškos galios. Dievo ir Mefistofelio, Fausto ir Vagnerio, Fausto ir Mefistofelio scenos čia nuoseklios ir neskubrios, spinduliuojančios žmogišką šilumą ir žavios aktoriniais darbais. Povilo Budrio vaidinamas Dievas išties prakaituoja sukdamas Žemę, tačiau nuo jo veido ir lūpų nedingsta rami palaimos šypsena. Šis Dievas neapibrėžto amžiaus, pakumpęs, sulinkęs po savo našta, bet jaunatviškas, skleidžiantis atvirumą, sielos skaidrumą. Neaiškaus amžiaus ir Salvijaus Trepulio Mefistofelis – sunkokas, lėtokas, kiek tingus ir abejingas, tik jo žvilgsnis keistai įtarus, šypsena labiau gundanti, balsas duslesnis, manieros goslesnės. Ne veltui prieš spausdamas Mefistofelio ranką Dievas į ją paspjaudo ir nuvalo – sandėris sandėriu, bet ką gali žinoti... Netrukus turės paprakaituoti ir Mefistofelis – baugščiai stypčiodamas tarp šventų knygų, vis įtaigiau ir užtikrinčiau artindamas Faustą prie sutarties pasirašymo. Čia Mefistofelis iš tikrųjų meistras, jis net savo kūną sugeba taip suspausti, sutraukti, taip švokščiantį balsą „paploninti“, kad atrodytų mielesnis ir patrauklesnis. Ir argi tokiam jam ant nugaros vilkti sunkų medžio rąstą – dirbančiam ne rankomis, bet žodžiais, žvilgsniais, judesiais... Lengvumo, patiklumo, smalsumo ir atsidavimo neatimsi iš Budrio vaidinamo Vagnerio, antrinančio Faustui jo iškalba, judėjimu, net sėdėsena ar stovėsena, rankų mosikavimu teigiant. Bet štai įkrito Vagneriui į batą akmenėlis, ir jis „ligonis“ – mintys susijaukia, paskui Faustą nesuspėja... Arba – judrioji Valiaus Viliaus vaidinama Dvasia, jo smagusis Šuo, iš kelių detalių, pokštų aktorius sudėlioja ištisą nelabojo paveikslą, naivų, primityvų, bet irgi žmogišką ir gyvą... Šalia visų jų Faustas – tai tarsi tamsesnių, santūresnių ir griežtesnių spalvų vienišius, dvejojantis ir atsargus, su širdį draskančia nežinomybe, apsėdusiomis protą mintimis, bet kartu ir „įkvepiantis“ mokytojas, šmaikštus, žavingas, užkrečiantis, sąmojingas. Vladas Bagdonas čia tarsi groja savo kūnu, lengvai įveikdamas įmantrią plastinę Fausto vaidmens partitūrą, intonacijomis, išdėliodamas kuo tiksliausius savo ilgų monologų akcentus, bet svarbiausia – kiekviena jo reakcija tokia gyva ir reali, kiekvienas nuotaikos pasikeitimas, jausmo lopinėlis tokie tikri ir gimę taip spontaniškai, kad į spektaklio gelmę nori leistis kaip Faustas ir paskui Faustą.
 |
| Sutarties pasirašymas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Nežinau, ar toks Faustas mirė, pasirašęs sutartį. Greičiau pasikeitė ne jis, o visas spektaklis. Galbūt prasidėjo tikra kelionė, galbūt paskutinis šios kelionės etapas – pragaras. Trečioji, sakyčiau, moteriškoji spektaklio dalis, į kurią sudedama visa Margaritos-Gretchen istorija ir kurioje visa jėga atsiveria pragariškų – dvasių ir vėlių, skausmo ir nevilties – klodų netvarka bei chaosas, yra išties pati sunkiausia. Ji prasideda beveik balaganu – pūstažandės Gretchen maivymusi ir jos priblokšto Fausto užsidegančiu susidomėjimu; veidrodžio šukėmis-brangenybėmis, kuriomis Gretchen puošiasi, ir Fausto meilikavimais – triumfuojančio Mefistofelio išdaigomis. Tačiau netrukus veiksmas ima kunkuliuoti, įvykiai spartėja, nužymimi vis kitais vaizdiniais ir vis naujomis detalėmis. Čia ir Gretchen nekaltybės praradimas, jos brolio Valentino prakeiksmas ir mirtis, ir besidaužantys pagaliais miestiečiai, po kūgių mišką be perstojo klaidžiojančios juodos dvasios, susirenkančios prie didžiulio kaulo-puotos stalo, ir vieniša balta vėlė, blaškoma vėjų – sodas, miesto pakraštys, kalnų laukymė, atsiskyrėlio ola, kalėjimo vienutė. Viskas kaip nesibaigianti Valpurgijos naktis, pamišimas, įsuktas meilės, pasibaigęs pragaro kančiomis. Režisierius trupina, skaido ir vėl klijuoja veiksmo blyksnius; sujungia ir išskiria Margaritą ir Faustą – ne tik jųdviejų scenos čia karštligiškos, ne tik jų ritmas trūkčiojantis, netgi detalės, medžiagos, įvaizdžiai čia per skirtingi ir per gausūs. Atrodo, kad būtent čia, į trečiosios dalies pabaigą, bandoma „sunešti“ viso „Fausto“ svoris, simboliai ir prasmės, o sureikšminant Margaritos paveikslą – išgryninti meilės temą. Meilė užklumpa ne tik du milžiniškos bedugnės skiriamus žmones – jaunutę, žemišką Gretchen ir gerokai vyresnį, savo likimą pasirinkusį Faustą; ji suskamba kaip pirmas kitokį pažinimą Faustui pasiūlęs ir amžinai klajonei pasmerkęs patyrimas; kaip tragiškas lemtingas žingsnis, kurį veikimo kelią pradėjęs daro Faustas; arba kaip Gretchen-Margaritos aukos pašlovinimas. Atskirti, įvardyti finalines spektaklio scenas kol kas sunku. Galbūt net ir nereikia. Gretchen apglosto Faustą, nukramto jam nagus, užmauna pirštines ir keldama rankas aukštyn stumteli į priekį. Toks jis pasirodo spektaklio pradžioje, po Prologo danguje...
Trečias veiksmas – Margaritos veiksmas. Aktorei Elžbietai Latėnaitei, praėjusį sezoną suvaidinusiai Iriną Rimo Tumino „Trijose seseryse“, Gretchen-Margarita – antras didelis vaidmuo. Čia ji – stačiokiška, berniokiška mergiūkštė, gaivalas, nustebinęs ir pavergęs Faustą savo išdykumu, paprastumu ir tvirtumu. Iš pradžių Fausto dovanotais blizgučiais, vėliau prisilietimais pažadinti jausmai ne tik atveria trapią Gretchen sielą, bet ir subrandina. Kol kas, regis, aktorei lengviau „vaidinti“ išorinį Gretchen įvaizdį – tą tikslų plastinį jos aštrių judesių, atkaklaus būdo, staigių būsenų permainų piešinį, – nei kurti švelnesnės, jautresnės meninės prigimties reikalaujantį Margaritos paveikslą. Kita vertus, gal būtent tokia priešinga Faustui, „netradicinė“ Gretchen labiau tinka šiam Nekrošiaus spektakliui. Ir todėl tik šiek tiek primena anksčiau jo statyto „Otelo“ Bagdono (Otelo) ir Eglės Špokaitės (Dezdemonos) emociškai pilną ir sukrečiantį duetą... Ten Otelas apverkė savo mylimąją, čia Faustas keliauja toliau.
Kaip sunku dabar atsiminti trečiosios spektaklio dalies detales, taip sunku įvardyti ir viso „Fausto“ muziką. Fausto Latėno perdirbta, sumontuota ji nesiliauja, berods, nė sekundei. Retsykiais jos negirdi, retsykiais ji gražiai užpildo „tylos“ minutes, tačiau neišsidėlioja į veikėjų motyvus, nebesigrumia su veiksmu kaip ankstesniuose režisieriaus spektakliuose temomis ir tonacijomis. Ji kažkokia nečionykštė, atkeliavusi iš visatos erdvių, kartkartėmis nugaudžianti dangaus šviesulių skrydžiais. Ar ji sufleruoja dar vieną kosminėje begalybėje vykstančios Fausto istorijos lygmenį? Ar tiesiog yra fonas šimtmečius, tūkstantmečius tebesitęsiančiai Fausto klajonei? Ar tėra amžinas visatos gausmas, lydintis kiekvieną pažinimo ir veikimo ištroškusią žmogišką būtybę, kurios gyvenimo misterija prasideda tą pačią akimirką, kai Dievas ir šėtonas danguje, ją pasirinkę, paspaudžia vienas kitam ranką?
Kol kas, bent man, dar daug neatsakytų „Fausto“ klausimų. O šviečiant vakare stalinei lempai sugrįžta Fausto, gundomo retorta, vaizdas – kaip nuoširdžiai jiedu bendrauja, kaip ji kutena Faustą, o šis šypsodamasis gena ją šalin...
