Deimantė Dementavičiūtė
Kuo reikšmingi spektakliai vaikams? Atsakymą į šį klausimą galima rasti spektaklyje „Alisa stebuklų šalyje“, spalį režisuotame Ewos Piotrowskos Kauno valstybiniame dramos teatre. Tai jau antrasis lenkų režisierės kūrinys, skirtas Lietuvos vaikams. 2007 m. pastatytas spektaklis „Dvi padūkėlės pelytės“ buvo rodomas Kauno valstybiniame lėlių teatre. E. Piotrowska spektakliuose vaikams jungia lėlių ir objektų teatrą. Ne išimtis ir „Alisa stebuklų šalyje“. Režisierę norisi pagirti už nelengvai realizuojamą, tačiau įdomią spektaklio formą - tradicinė lėlių teatro samprata papildoma „vaidinančiais“ scenos daiktais. Tai itin svarbu siekiant išlaikyti mažųjų žiūrovų dėmesį ir suteikti spektakliui daugiareikšmiškumo. Kintančių dekoracijų, netikėtai ir keistai naudojamų scenoje esančių objektų bei aktorių dėka galima stebėti, kaip spektaklio metu vaikų smalsūs žvilgsniai yra nuolat nukreipti į teatrinį vyksmą.
Scenoje atgijusioje Lewiso Carrollio pasakoje atveriami literatūros kūrinio siužetiniai momentai: Alisos kelionė Baltojo Triušio ola, jos paslaptingasis ūgio didėjimas ir mažėjimas, įstrigimas Triušio name, susitikimas su Skrybėliumi, Vikšru ir Češyro Katinu, kroketo žaidimas su Karaliene bei dalyvavimas teisme. Šias spektaklio scenas sujungia Alisos bandymas pasivyti visada skubantį ir vėluojantį Triušį. Tad kiekviename žodiniame ar neverbaliniame personažų, objektų ar garsų dialoge yra „užkoduotas“ laikas, atsispindintis Giedrės Brazytės scenografijoje ir Antano Jasenkos muzikoje. Centriniu scenos daiktu tampa milžiniškas laikrodis, kuris kiekvieną kartą skirtingoje situacijoje įgyja vis kitokią funkciją. Labiausiai atmintin įstrigusioje Skrybėliaus ir Zuikio Paikio arbatėlės gėrimo mizanscenoje laikrodis virsta stalu. Šis objektas išradingai panaudojamas ir kitose scenose, kuomet personažai lipa, supasi, sėdasi ant jo ar įšliaužia į jo vidų. Tuo tarpu stumdomos dekoracijos - didžiulės kortos sukuria vis kitokios erdvės efektą: tamsioji jų pusė padeda perteikti Alisos kelionės etapus iki karališkojo sodo, o spektaklio antroje dalyje atsukta jų priešinga - spalvotoji pusė iliustruoja herojės nuotykius viešnagėje pas Karalienę. Savarankiški ar jungdamiesi į kompoziciją kinta ir muzikiniai garsai, kurių leitmotyvas - laikrodžio tiksėjimas. Įdomu stebėti, kai tos pačios dekoracijos virsta durimis, vartais, teismo salės baldais ar kitais daiktais, o tie patys garsai, skambantys skirtingose šios pasakos situacijose, sukuria vis kitokį jausminį atspalvį.
Siekiant scenoje atverti neišsemiamos fantazijos pasaulį, teko paplušėti ir jauniesiems aktoriams: jie ne tik vaidino, bet ir valdė lėles bei kitus objektus. Stebint veiksmą neapleido klausimas, kaip jiems taip greitai pavyksta pasikeisti vis į kitą personažą ir atverti jo esminę charakteristiką. Ypatingą žavesį paliko Sauliaus Čiučelio vaidyba, kai aktorius vaidino Bilį, besileidžiantį į Triušo namą per kaminą, kvankštelėjusį Zuikį Paikį ir Karalienę. Veikėjai gana skirtingi: pirmasis - savikritiškas, antrasis - pavydus ir mažumėle išprotėjęs, o Karalienė valdinga ir kiek kvailoka. Tačiau šiuos personažus vienijo vienas bruožas - komiškumas, tiek elgesyje, tiek tariamų žodžių intonacijoje.
Kiti aktoriai pasižymėjo plastiškumu, įkūnydami ne vieną personažą, iš kurių labiausiai įsiminė Skrybėlius ir Baltasis Triušis. Skrybėliaus vaidmuo atiteko aktoriui Tomui Rinkūnui, suteikusiam šiam veikėjui charakteringą savybę - paslaptingumą. Galbūt todėl Alisos didžiausios simpatijos ir buvo jam skirtos, tačiau ir jis šioje keistoje sapniškoje erdvėje kartais atverdavo savo tamsiąją pusę - kvankštelėjimą. Paslaptingumo šydas gaubė ir Artūro Sužiedėlio suvaidintą Triušį, tik šis paslaptingumas buvo labiau grėsmingas, keliantis baimę, tai pabrėžė ir nerimastingai Triušio graužiama tikra morka bei isteriškas ir nė kiek nejuokingas kvatojimasis.
Pagrindinę heroję Alisą spektaklyje pakaitomis įkūnija dvi aktorės - Giedrė Ramanauskaitė ir Inga Mikutavičiūtė. Premjeroje matytos Alisos, kurią vaidino pastaroji aktorė, skiriamasis bruožas - paprastumas. I. Mikutavičiūtės herojė, vilkinti šiuolaikinės mergaitės drabužiais, garsiai išsakanti savo pamąstymus ir abejones, spinduliavo nuoširdumu. Atviras jos džiaugsmas, liūdesys, sutrikimas, pyktelėjimas ir drąsa leido tapatintis su ja, atskirti ją nuo kitoje realybėje sutiktų keistais kostiumais vilkinčių gyventojų. „Juk mes visi kartais kvankštelėjame, ar ne?“ - klausia salės Alisa. Vaikai purto galvas, nenori to pripažinti, o galbūt nenori būti tokiais kaip scenoje matytieji veikėjai, kurių kvankštelėjimas kažkoks fatališkas. Jaunoji publika reaguoja į šį ar kitą Alisos klausimą - nesigėdydami garsiai išreiškia savo nuomonę.
Tapatindamiesi su Alisa vaikai yra skatinami ieškoti atsakymų į daugybę šioje pasakoje iškilusių klausimų. Po šio spektaklio mažieji labiau pamils save, pasaulį ir teatro meną. Spektaklis įdomus ir suaugusiems, kuomet, susidraugavę su laiku, jie gali aplankyti savo vaikystės stebuklų šalį.
