Vilniaus teatras „Lėlė" jau seniai žinomas kaip įvairių eksperimentų vieta. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius sukurta Vitalijaus Mazūro „Žemės dukra" (1981) ir anuomet buvo, o juo labiau dabar atrodo kaip vaisingas naujos kūrybinės teatro energijos proveržis, sutelkęs visas raiškos formas, paskatinęs mąstyti apie žanro, tradicijos, šiuolaikiškumo kategorijas, teksto, garso ir vaizdo santykį šiuolaikiniame teatre.
Rugsėjo 28 d. įvykusi „Lėlės" teatro premjera - „Smėlio žmogus" pagal vokiečių romantiko Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno to paties pavadinimo apysaką - taip pat kelia nemažai minčių, susijusių ne vien su nedidele teatro sale Arklių gatvėje, bet ir su įvairiomis Lietuvos kultūros plačiąja prasme ir teatro siauresniuoju požiūriu temomis.
Hoffmanno kūryba įkvėpė ne vieną XIX ir XX a. teatro menininką, o „Smėlio žmogaus" motyvais Léo Delibes'o parašytas baletas „Kopelija" tapo svarbiausiu Lietuvos baleto istorijos atspirties tašku. „Motyvas" - žodis, įrašytas ir „Lėlės" spektaklio afišoje, tačiau jo suvokimas ir interpretacija atskleidžia visiškai skirtingą kūrybinę filosofiją, kurios požiūriai per porą šimtų metų gerokai pasikeitė.
Hoffmanno motyvai šiandien - nebe istorijos adaptacija ar papasakojimas, naudojant atpažįstamas ar kiek modifikuotas naratyvo linijas ar detales, o laisvas žvilgsnis į praeitį, padedantis geriau suvokti tai, kas esame ir ko siekiame šiandien. Toks požiūris į Hoffmanną nėra naujas - būtų galima vardinti ir vardinti spektaklius, tik atsispiriančius į vokiečių romantiko fantazijos pasaulį tam, kad priartėtų prie reikšmingų būties klausimų.
Lietuviškajame kontekste užtektų paminėti jau prieš penkerius metus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre naujai pastatytą „Kopeliją" - ekscentriškojo rusų menininko Michailo Šemiakino „dailininko teatro" pavyzdį, kurio principinė nuostata - neatsisakant esminių baleto kūrybinės raiškos priemonių nutolti nuo naivaus libretisto Charles'io Nuittero ir choreografo Arthuro Saint-Léono pasakojimo ir, remiantis choreografo Kirillo Simonovo naujai sukompiliuota to paties kompozitoriaus muzika, pažvelgti į Hoffmanną ir jo kūrybą XXI a. akimis.
„Lėlės" „Smėlio žmogų" taip pat galime vertinti kaip dailininko tetaro pavyzdį - jis visų pirma yra vaizdų spektaklis, reginys, kuriame neištariamas nė vienas Hoffmanno arba jo kūrinį parafrazuojantis žodis. Scenarijaus autorė, režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė labiausiai žinoma darbais Klaipėdos lėlių teatro scenoje. Šis regionas nuo seno siejamas su vokiškomis Lietuvos kultūros tradicijomis, ir Hoffmanno - senosios Karaliaučiaus kultūros atstovo - pasirinkimas naujam darbui gali būti dar viena istorinė ir kultūrinė asociacija, svarstant apie šį spektaklį. Kitas ne mažiau įdomus režisierės pasirinkimas - fantasmagorijos žanras, šiuolaikiniame teatre įgavęs naujus pavidalus, tačiau skatinantis prisiminti ir istorines jo ištakas[i].
Radvilavičiūtės fantasmagorijoje tikslią vietą suranda visi spektaklio komponentai - dramaturginis audinys, muzika, scenografija, kostiumas, šviesa, judesys ir aktoriaus menas.
Rašant spektaklio scenarijų, ją konsultavo Mindaugas Valiukas, dirbęs įvairiose scenose ir įvairių žanrų spektakliuose - „Smėlio žmogaus" situacijos modeliuotos ne žodžiais, bet nuojautomis, priartėjančiomis prie esminių Hoffmanno kūrybos temų - fizinės ir metafizinės žmogaus prigimties, jo sielos būties „šiapus" ir „anapus", jo ego ir alter ego santykių. Sąmoningai atsisakyta Hoffmanno personažų - Natanaelio, Klaros, Kopelijaus, Olimpijos, tačiau valandos trukmės spektaklyje visi jie vienaip ar kitaip iškyla, rezonuoja su spektaklio programėlėje dar kartą primintu pirminiu šaltiniu, puikiai į lietuvių kalbą išverstu Alfonso Tekoriaus. Bet Hoffmanno „Smėlio žmogus" ir „Lėlės" „Smėlio žmogus" - skirtingi skirtingo laiko kūriniai, kalbantys apie tuos pačius, žmogaus vidiniame erdvėlaikyje nesikeičiančius dalykus.
Vis dažniau šiuolaikiniame Lietuvos teatre girdima kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės pavardė. Čia ji sukūrė vaizdinius sumanymus laike apgaubiančią garsų materiją, į kurią gali remtis aktoriai, kurdami savuosius personažus; garsų kuriamas nuotaikas ir nuojautas naudoja žiūrovai, megzdami emocinį ir intelektualinį ryšį su spektaklio tema, tekstais, kontekstais ir potekstėmis.
Scenografė Renata Valčik tęsia minimalios vaizdų kalbos paieškas, sceninis minimalizmas čia taip pat virsta terpe ryškėti ir blykšti sąmonės ir pasąmonės vaizdiniams. Keli identifikuojami elementai - stalas, kėdė, pakyla - sumodeliuoti pritaikant atvirkštinės perspektyvos dėsnius ir padeda sukurti keistokos, nestabilios erdvės įspūdį. Rupių audinių kostiumai operuoja ne dekoratyvinėmis detalėmis ar chronologinėmis bei geografinėmis reminiscencijomis, bet lakoniškomis, šviesai jautriomis spalvomis - pilkšva, rusva, mėlyna, o svarbiausia - pačia drabužio forma, iš kurios klosčių materializuojasi fantasmagoriniai antropomorfiniai pavidalai, žadinantys daugialypes asociacijas.
Kaukė - neatskiriama „Smėlio žmogaus" personažų dalis, jų antrininkas ir partneris, draugas ir priešas, atspindys ir tapatybė. Butaforinės galvos ir galūnės kartu su kostiumais padeda sukurti keistus, akyse mutuojančius pavidalus - o kuriant šią iliuziją prisijungia Sigitos Mikalauskaitės sukurta plastika. Sulėtintos pozų ir judesių transformacijos - iliuzijų choreografija, ne iliustruojanti, bet parafrazuojanti permainingas žmogaus būsenas, balansuojanti ant vos įžiūrimos ribos tarp tikrovės ir fantazijos, ramybės ir nerimo, proto ir beprotybės.
Matomi aktoriai - Šarūnas Datenis ir Sigita Mikalauskaitė - nevaidina, nepsichologizuoja personažų, o juos kuria pasitelkdami savo kūną, slopindami emocines pastangas, todėl jų vaidmenys - statiški ir dinamiški tuo pat metu. Nematomi arba mažiau matomi aktoriai - Martynas Lukošius ir Deivis Sarapinas - padeda sukurti antrąjį spektaklio planą, bauginantį šešėlio, silueto, atšvaito pasaulį.
Šviesa - vienas svarbiausių šio spektaklio veikėjų (operatoriai - Julius Stankevičius ir Simas Racevičius), ji apjungia režisierės Gintarės Radvilavičiūtės sumanymus, juos įvaizdina, projektuoja įspūdžius prisiminimų ekrane. Galbūt kai kurie reginio epizodai galėtų būti sukeisti vietomis - pavyzdžiui, vizualiai efektingi abu vienas po kito sekantys finalai: ikonografinio pietos motyvo parafrazė, suradusi tinkamą vietą garso ir erdvės aplinkoje ir iškart sekanti grėsmingų šešėlių scena pernelyg prisodrina prasminį spektaklio audinį. Iš įvairių teatro elementų sulydytas „Smėlio žmogus" įdomus ne nekintančia forma (ją dar būtų galima redaguoti - kaip ir šį tekstą, parašytą vienąkart pamačius spektaklį), bet principiniu konceptualumu, žadinančiu istorinę patirtį ir šiuolaikinių patirčių vaizduotę.
[i] Fantasmagorija - XVIII-XIX a. reginių kultūros forma, kurioje ant dūmų ar peršviečiamų uždangų su laterna magica pagalba buvo projektuojami bauginantys vaizdiniai - griaučiai, vaiduokliai, demonai. (Žinoma atvejų, kai laterna magica naudota ir Vilniaus universiteto mokykliniame teatre). XVIII a. viduryje Leipcigo kavinės savininkas Johannas Georgas Schröpferis (1730-1774) biliardo salėje pradėjo rengti tokių projekcijų seansus, kurie 7-ajame dešimtmetyje taip išpopuliarėjo, jog jis pradėjo savarankišką pramogų verslą. Pirmąjį fantasmagorijos žanro reginį suorganizavo vokietis Paulas Philidoras (17??-1828 ar 1829) 1789 m. - tai buvo projekcijų ir iliuzionistinių triukų derinys. Romantizmo laikotarpiu ši pramoga ypač išplito, nes augo bauginančių ir aštrių pojūčių poreikis. Belgų fizikas ir išradėjas Étienne'as-Gaspard'as Robert'as (sceninis vardas - Robertsonas, 1763-1837) 1797 m. fantasmagorijas rodė Paryžiuje, netrukus sugalvojo laterna magica ant ratukų - taip buvo galima vaizdus judinti, didinti arba mažinti. Savo pasirodymus jis rengė apleistame kapucinų vienuolyne netoli Vandomo aikštės - naudodamas kelis „stebuklingus žibintus", vaizdavo šmėklas, kylančias iš kapų, o reginius papildė garso efektais. Techninės reginių detalės buvo laikomos paslaptyje, todėl Robertsoną buvo sulaikiusi policija: manyta, jog jis naudojasi antgamtinėmis galiomis, ir bijotasi, jog jų pagalba jis gali prikelti iš numirusiųjų Liudviką XVI. Fantasmagorijos dažnai įtraukiamos į šiuolaikinių atrakcionų programas pramogų parkuose, kur įrengiami vaiduoklių namai ar siaubo kambariai.
