Jauniausios kartos režisierius Justinas VINCIŪNAS, šiais metais [2023 m.] baigęs režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Gintaras Varnas), diplominiame darbe - spektaklyje „Dulkės“ - gvildena Holokausto temą, atsigręždamas į autentiškus žydų žudynių Vilniuje liudininko Kazimierzo Sakowicziaus (1899- 1944) prisiminimus, išspausdintus knygoje „Panerių dienoraštis 1941-1943“ (ją 2012 m. išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras). Spektaklį „Dulkės“, kurio premjera Valstybiniame jaunimo teatre įvyko 2023 m. birželio 21 d., aptaria teatrologė Daiva ŠABASEVIČIENĖ.
-----
Jaunųjų teatro menininkų spektaklis „Dulkės“ - argumentuotas, nuoseklus, dokumentinis ir kartu poetinis spektaklis. Gintaro Varno mokiniai ir bendraminčiai - režisierius Justinas Vinciūnas, aktoriai Martynas Berulis, Rūta Jonikaitė, Šarūnas Rapolas Meliešius, Nojus Mikalauskas, Samuelis Valentinas Sauchatas ir Matas Sigliukas - sukūrė spektaklį pagal žydų žudynių Vilniuje liudininko Kazimierzo Sakowicziaus prisiminimus, 2012 m. išleistus knygoje „Panerių dienoraštis 1941-1943“. Knygos, kuri lyg gyva žemė pulsuoja užkastomis žmonių gyvybėmis, atrodytų, neįmanoma interpretuoti teatre, tačiau jaunieji menininkai ryžosi šiam žingsniui. Dramaturgui Artūrui Voiničiui teko bene sudėtingiausia užduotis antidraminį kūrinį paversti veiksmu. Spektaklyje stebino taikliai atrinkti faktai, kurie tapo jausmų ir išgyvenimų dramaturgijos pamatu. „Panerių dienoraštis“ žiūrovų akyse virto „šešiakampe“ jaunų žmonių draugija, kurios narių tarpusavio ryšys ir „suvaidino“ skausmingą istoriją.
Visi jauni aktoriai - vienas už kitą įdomesni. Šiuo tuo panašūs ir visiškai skirtingi. Spektaklio dailininkė Paulina Turauskaitė juos pavertė gražiais, jaunyste ir išradingumu alsuojančiais jaunuoliais. Mirties akivaizdoje šių žmonių grožis tapo žiaurios mirties priešnuodžiu. Nors kiekvienam iš jų scenoje buvo lemta numirti įvairiais būdais, aprašomais autentiškame šaltinyje, tačiau jų bendrystė labiausiai jaudino tuo, kad užaugo karta, kuri ryžosi atsigręžti į skausmingiausius savo senelių ar prosenelių istorijos puslapius.
Režisieriaus Vinciūno, dailininkės Turauskaitės ir butaforo Šarūno Tadijošaičio pastangomis buvo sukurta „gyva“ lėlė. Ne skaudžių įvykių liudininkė, o dalyvė - žudymų auka. Ši lėlė - mirusio žmogaus simbolis. Praslinkus daugiau nei aštuoniasdešimčiai metų iš žmogaus telikę tik griaučiai su įvairiaspalvėmis sagomis. Šią lėlę veiksmo pradžioje aktoriai atneša ir pasodina, ji tampa svarbiausia vertintoja, kuriai lemta ne tik antrą kartą išgyventi Panerių tragediją, bet ir regėti atviras aktorių širdis.
Tragedija negali būti suvaidinta garsiai, brutaliai. Tragedija persmelkia smegenis, kai prie jos prisiartinama tylomis. Iš pažiūros nieko nevyksta, aktoriai tiesiog pasakoja: „Oras neblogas, šilta, plaukia balti debesys, vėjuota...“ Tačiau jaunieji pasitelkia paradoksą, kuris formuoja spektaklio dinamiką: ramūs jaunuoliai, pereidami į kitus būvius, tampa sudėtingo pasaulio dalimis. Tai nėra vien jauni žmonės. Tai - asmenybės.
Labai gražios scenos, kai vieno ar kito aktoriaus rankose partneriai tampa tomis pačiomis lėlėmis. Gyva būtybė virsta medinuku, o šviesos spindulyje - skaidria pamėkle. Dokumentiniai faktai jungiami su jautriu, menišku išradingumu, žydų žvaigždės pasidaro gražiomis, skirtingos ornamentikos segėmis. Spektaklyje gausu gražių detalių ir kartu jis labai vientisas, švarus. Čia už nieko nesislepiama, čia nebijoma jaunystės, nemokėjimo. Visa tai kūriniui suteikia daug grožio ir tyro spindesio. Vientisa, tobula energija. Prisiminus, kad tame pačiame teatre, tik kitoje scenoje, vaidinamas Krystiano Lupos spektaklis „Austerlicas“ pagal Winfriedo Georgo Sebaldo romaną, supranti, kad „Dulkės“ gali atrodyti kaip didžiojo spektaklio šešėlis, bet savo turiniu jis toks pat svarbus. Gal net svarbesnis, nes tai jaunų Lietuvos menininkų sukurta atvira teatrinė refleksija. Šis spektaklis suteikia vilčių, kad savarankiškai, jau nebe mokymo programoje sukurti spektakliai atsigręš į brandžių literatūros kūrinių interpretacijas. „Dulkėse“ - jauniausia aktorių karta, o tokia graži ir atsidavusi!
Šių aktorių spinduliavimas liejosi su švelniu spektaklio koloritu, visa spalvine gama, todėl spektaklis virto vaizdinių polifonija, tekstai ėmė niveliuotis, daugintis, virsti neaprėpiama begalybe. Ypač gyvenant karo Ukrainoje metu visos pasaulio negandos atrodo kaip koks žmonijos prakeiksmas - vienas jau buvo, kitas yra, trečias - kankinanti nežinomybė - bus, nes bet kokios negandos paliktos žaizdos turės sugyti. O kai kurios taip ir liks skauduliais, tik šiek tiek aptvarstytais iš paviršiaus.
„Dulkėse“ režisūrinė spektaklio dramaturgija stipresnė už literatūrinę. Muzika (nurodyta kompozitoriaus Martyno Baranausko pavardė) labiau priminė spektaklio studentiškumą. Ji buvo pasitelkiama retai, kaip tam tikras fonas, bet atpažįstami kitų kompozitorių motyvai kartais mintis nublokšdavo visai kitur. Akivaizdu, kad šiuolaikiniams kompozitoriams sunku kurti originalią muziką, kai tiek daug sukurta, kai toks sodrus garsų pasaulis aplink, kai vienu paspaudimu ausys patenkinamos tūkstančiais muzikinių garsų, bet tai kūrėjų neturėtų atpalaiduoti nuo būtinybės net šioje kakofonijoje naudojamus kitų kompozitorių muzikinius motyvus prasmingiau integruoti į bendrą kūrinio audinį.
Dėmesį prikaustė ansambliškas jaunųjų aktorių debiutas profesionalioje scenoje. Martynas Berulis išsiskyrė gyvybę ir jaunystę spinduliuojančiu žvilgsniu. Tai būsimas charakterinio ar net komiško amplua aktorius. Rūtos Jonikaitės veide atsispindėjo tariami tekstai, kai ji sustingusiu, liūdesio paženklintu veidu žvelgdavo į tolį, bet vos įsitraukus į veiksmą jos mikrosekundinės reakcijos į partnerius, sodrus balsas veiksmą tarytum atplėšdavo nuo žemės, suteikdavo jam poetiškumo. Šarūnas Rapolas Meliešius - lyg iš prieškario nuotraukų atėjęs personažas: tiesus, doras, atviras, nei dulkės, nei pelenai negalėtų užpustyti jo išgyvento pasaulio. Nojus Mikalauskas - lėtų, plastiškų judesių, ypatingos mimikos, primenančios prancūzų legendą Jeaną-Louis Barrault. Matyti, kad režisieriui šis aktorius svarbus kaip tam tikra kompozicinė vertikalė, nes jis visą laiką pirmame plane, visą laiką lyg būtų truputį pakilęs virš žemės. Samueliui Valentinui Sauchatui vaidinti reikia nedaug, už jį vaidina gyvybę spinduliuojančios akys. O dar tos dvi į ragelius panašios garbanotų plaukų sruogos su per vidurį pabrėžtinai išryškintu sklastymu! Matas Sigliukas, mokslus baigęs kiek anksčiau, toks filosofiškai lėtas, vis žvelgiantis į aukštybes. Jam teko ir daugiausia tekstų, jis toks filosofas-guru, nebijantis literatūrinio teatro, mokantis išryškinti ne tik vaidmens filosofinį pamatą, bet ir aktorinio teatro prigimtį.
Jaunojo režisierius Vinciūno sėkmę nulėmė aktualios temos integravimas į teatrinių procesų visumą. Harmoningas kūrinio perteikimas nelaužant pasirinktos medžiagos struktūros prasmes pavertė dinamiškais vaizdiniais. Todėl spektaklio vizualinis sprendimas toks pat svarbus, kaip ir aktoriniai darbai. Čia scenovaizdis ir kostiumai priklausė vieno dailininko rankai. Tad spektaklis tapo vientisu, vaizdiniais ir vaidyba jaudinančiu kūriniu. O tai ir buvo svarbiausia, prisiliečiant prie dulkėmis pavirtusio kadaise žiauriai nužudytų žmonių gyvenimo.
