Režisierius Artūras Areima per kelerius pastaruosius metus jau spėjo padirbėti „Menų spaustuvėje“, Oskaro Koršunovo teatre, Kauno dramos teatre. Savo pastatymams, kurie grindžiami stipria literatūra ir aktoriniais darbais, režisierius iki šiol rinkosi klasiką, linko į tragedijos žanrą. Tad spektaklis pagal Peterio Hackso komediją „Amfitrionas“ tokiame jo kūrybiniame kontekste buvo gana netikėtas posūkis. Po „Kelio“ ir „Freken Julijos“ tai jau trečias režisieriaus darbas Vilniaus mažajame teatre.
Vokiečių dramaturgo Hackso pjesė - viena XX amžiuje išpopuliarėjusių modernių antikos dramų ir mitų rekonstrukcijų. Rašytojas interpretuoja istoriją apie Jupiterio kelionę į žemę, kur dievas suvilioja būsimą Heraklio motiną Alkmenę, apsimesdamas jos vyru Amfitrionu. Dramaturgas dėmesį sutelkia į vyro ir moters santykių svarbą santuokoje, kurią Amfitrionas suvokia tik patyręs žmonos „neištikimybę“. Pjesėje pateikiama ryški priešprieša tarp dviejų antikinės Romos kraštutinumų - hedonistinių malonumų, kūniškų instinktų tenkinimo ir herojiškų žygių. Kai vyrai kovoja už dievų aukas, pastarieji vilioja jų namuose paliktas žmonas ir žaidžia mirtingųjų likimais.
Spektaklio scenografijoje apstu antikos įvaizdžių - kolonos, begalvis moters torsas, bet yra ir parodijų - moters kojų skulptūra, pagrindinis spektaklio veiksmas vyksta ant medžiais ir gėlėmis apsuptos pakylos. Agnės Kuzmickaitės sukurta scenografija artima ankstesnių Areimos spektaklių ir nuolatinės dailininkės Kotrynos Daujotaitės darbams būdingai elegantiškai rafinuotai ironijos estetikai.
Tokioje aplinkoje pasirodo iš Olimpo į žemę nusileidę dievai - Merkurijus (Paulius Ignatavičius) ir Jupiteris (Tomas Rinkūnas), kurių dieviškąją hierarchiją simbolizuoja medžiaginis falas, antrojo, žinoma, ilgesnis. Iš pradžių režisierius kuria apgaulingą vaizdą, kad „Amfitirionas“ bus panašus į ankstesnius jo pastatymus - literatūriškas, tragiško pobūdžio, ištęstas. Tik vėliau pradedama žaisti pagal komedijos taisykles. Nors beveik visi išvardyti bruožai išlikę, tačiau, palyginti su ankstesniais pastatymais, „Amfitrionas“ išsiskiria laisvumu, dinamika, ir, žinoma, žanru.
Areima netikėtai atskleidžia ir panaudoja spektaklio aktorius. Tadas Gryn (Amfitrionas), kurio ankstesniems vaidmenims būdinga monotoniška statika, spektaklyje virsta dinamiška diktatoriaus karvedžio parodija. Sceninius šio aktoriaus trūkumus režisierius paverčia pranašumais. Amfitriono pompastiškas, skulptūriškų pozų komizmas atsiskleidžia per dialogus su Martyno Nedzinsko kuriamu jo filosofijos mokytoju Sosijumi, kurio blaivūs komentarai ir kasdieniška kalba kontrastuoja su kitų veikėjų charakteringumu.
Nedzinsko personažas turi filosofo, karaliaus juokdario ir apsukraus commedia dell´arte Arlekino, kurio kostiumu ir yra aprengtas, bruožų. Organišką ir dinamišką komedijos atmosferą lemia būtent šio aktoriaus kūryba scenoje. Jo improvizacijos - tai nuorodos į šiandienos teatrinį kontekstą, pvz., Oskaro Koršunovo „Hamleto“ „kas tu esi?“ parafrazė „Amfitrione“ yra nuolat kartojama „kur tu esi?“, pasigirsta ir pačiame Mažajame teatre statytų Antono Čechovo pjesių personažų frazėmis - nuo „Žuvėdros“ Treplevo „reikia naujų formų“ iki „Trijų seserų“ „į Maskvą!“. Juo labiau kad „Žuvėdra“ - tai Rimo Tumino statytas šių jaunų spektaklio aktorių komandos diplominis darbas. Improvizacijos veikia kaip savotiškos intermedijos, suteikia dinamikos, kartu akivaizdžiai griauna ketvirtąją sieną.
Dar viena spektaklio staigmena - Agnė Šataitė, kurios ankstesniems vaidmenims režisierių traktuotės primetė šiurkštoką, netgi vulgaroką personažo kūrimo manierą. O „Amfitrione“ Areima atskleidžia Šataitės Alkmenės moteriškumą ir trapumą. Šis vaidmuo pilnas šviesios melancholijos. Jos Alkmenė spinduliuoja antikos moters idealo grožį, penelopišką ištikimybę vyrui ir nuolankumą.
Kiekvienam aktoriui Areima atranda naują ir netikėtą amplua, o tai akivaizdžiai teikia aktoriams malonumą vaidinti. Kiekvienas veikiantis scenoje supranta, ką daro, kiekvienam suprantama režisieriaus koncepcija. Spektaklio dinamiką lemia ir ta aplinkybė, kad tai pirmas bendras kurso draugų darbas. Išskyrus scenografę, visa spektaklio komanda yra iš jauniausio R. Tumino kurso.
Visiems Areimos spektakliams svarbi erotinė potekstė, kurios šiame pastatyme ypač daug. Geidulingos Jupiterio ir Alkmenės meilės scenos. Teatro scenoje tokie epizodai dažnai įgauna vulgarumo, neskoningumo, tačiau Areimai būdingas estetizmas suteikia jiems rafinuoto šokio formą. Iš tiesų, Areima taip atskleidžia erotika alsuojančią antikinės kultūros potekstę, nors ir pjesė, ir spektaklis pristatomi kaip gerokai nutolę nuo antikinės kultūros.
Butaforinius šarvus dėvintys Amfitrionas ir Jupiteris, svarbaus antikinės dramos elemento - koturnų - travestavimas, jais apaunant pagrindinius veikėjus, tiesiogiai aktorių naudojami šiuolaikiniai daiktai - megafonai ir mikrofonai, aktorių improvizacijos lemia sąlyginę spektaklio veiksmo erdvę tarp dabarties ir praeities, mitu paremtos dramos rėmų ir moters ir vyro santykių apskritai. Vis dėlto tikrasis antikinio spektaklio sluoksnio desakralizavimas ir „nukėlimas nuo koturnų“ pateikiamas pačioje spektaklio pabaigoje, kai Alkmenė finaliniame epizode įnešama į sceną ant butaforinio falo.
Spektaklio pabaiga vis dar neišbaigta ir neorganiška. Iki galo nepateisintas Areimos epilogas pasibaigus pjesės tekstui, kur visą spektaklį laužyta ketvirtoji siena per įliejamus į dramaturginio siužeto tėkmę komiškus improvizacinius epizodus atveda iki publikos ir scenos laiko ir erdvės suliejimo, kai Gryn ima į rankas mikrofoną ir pradeda tiesiogiai bendrauti su žiūrovais. Iliustratyviai atrodo ir Amfitriono šarvų užkasimas, vaizduojantis, kad veikėjas keičia prioritetus ir pirmenybę teiks žmonai, o nebe mūšiams.
Vis dėlto „Amfitrionas“ tik patvirtina, kokia svarbi teatrui jaunų ir talentingų bendraminčių komanda, juk jie turi galimybę kartu augti, profesionalėti, taip (at)kurdami teatrą, tad nenuostabu, kad šis gaivališkas, švelniai provokuojantis spektaklis, kuriuo Areima išmintingai „pailsi“ nuo tragedijos, tarp kitų režisieriaus darbų išsiskiria jaunatviškumu. Ankstesniems Areimos spektakliams būdingi griežti režisūriniai rėmai, kuriuose pagal režisieriaus nurodymus veikiantys aktoriai kliudydavo veiksmo organikai. „Amfitriono“ forma laisvėja, paliekama daug erdvės aktorių improvizacijai. Atsipalaidavimas įžemina ir režisūrą, ir tai daro „Amfitrioną vienu iš įdomiausių pastarojo meto režisieriaus darbų.
