Liepos 27, 28 d. Vilniaus kameriniame teatre įvyko lietuviškai ir angliškai vaidinamo spektaklio „Vertėjas" pagal Laimos Vincės pjesę premjera. Spektaklį režisavo Alicia Gian (JAV) ir Marius Mačiulis.
Emigracijos išblaškytų ir supainiotų likimų tema mūsų teatre nėra nauja. Dramaturgai Marius Macevičius, Darius Lukas Piraitis ir Marius Ivaškevičius, remdamiesi savo patirtimi ar stebėjimu, yra gvildenę šią temą, o Kauno ir Vilniaus teatrai - kūrę spektaklius. Žurnalistinio darbo patirties turinti Laima Vincė - akyla emigrantų likimų stebėtoja, jos pjesės personažų biografijos - apgalvotos ir įtikinamos. Beje, ir pačios autorės gyvenimas - vingiuotas: neradusi darbo JAV pagal specialybę (anglų literatūra ir kūrybinis rašymas), ji dabar dvejus metus eis Anglų literatūros katedros vedėjos pareigas tarptautinėje Amerikos mokykloje Honkonge...
Pjesės fabula paprasta: Argentinoje gyvenančio nuotolinio vertėjo Juliaus ramią kasdienybę sujaukia vaikystės draugės Joanos skambučiai. Moteris pakliuvo į bėdą - susirgo AIDS, Juliui tenka telefonu apklausti Joaną ir išversti jos atsakymus Pietų Londono moterų klinikos seselei. Tarp jų užsimezga subtilus emocinis ryšys. Jonavos, žaidimų sovietmečio vaikų darželio smėlio dėžėje ir skaudūs mokyklos laikų prisiminimai juos dvasiškai suartina bei sutrikdo Juliaus asmeninį gyvenimą. Vyras ryžtasi bent trumpam grįžti į Lietuvą...
Emigracijos tema mažo biudžeto spektaklyje taikliai atskleista lakoniškos Agnės Kupšytės scenografijos dėka: scenoje - keletas kubo formos nedidelių tuščiavidurių konstrukcijų, kurių viduje valytojų darbą atlieka prie žemės prispausti lietuvaičiai... Asociacijos su narvu, nelaisve, pažeminimu. Iš telefoninių apklausų ryškėja grupinis emigrantų portretas: nemokantys deramai anglų kalbos, nuskurdę dėl ekonominės sumaišties Lietuvoje, dažniausiai menko išsilavinimo...
Pjesė galėtų būti režisuota radijo teatre - emigrantus vaidinantys aktoriai turi sukurti personažus, atsakydami į vertėjo klausimus. Laiko plėtoti emigrantų charakterius nėra. Monologai - emocingi, tempas - greitas, išorės detalės - ryškios. Palaido būdo mergelė Čkita Banana (Renata Kutinaitė) koketuoja, nuogina šlaunis ir atvirai gundo vertėją. Pagyvenusi moteris (Larisa Kalpokaitė) vos sutramdo ašaras, pasakodama painią savo gyvenimo istoriją: Londone ją paliko vyras, likusi be pinigų ir namų... Vladimiras Berezniovas (Tadas Gudaitis), sužinojęs, jog gali tekti grąžinti pašalpas už vaiką, niršta ir keikiasi kaip stuobrys... Įdomiai atskleista Londono socialinių tarnybų biurokratija: aktoriai Laura Height (JK) ir Paulius Valaskevičius greitakalbe angliškai bespalviu oficialiu tonu kamantinėja emigrantus, kokie jų vardai, pavardės, gimimo datos... Nieko asmeniško, toks darbas - pavyzdžiui, jei visuomenės sveikatai kyla grėsmė - aiškintis, kiek jūs turėjote seksualinių partnerių pastaruoju metu ir kokie jų kontaktai...
Ligi šiol neužsiminiau apie spektaklio herojaus - Juliaus asmeninį gyvenimą. Jis - gėjus. LGBT teisių tema - antroji spektaklyje pagal svarbą (vaidinimą parėmė Amerikos kultūros centras, jis buvo įtrauktas į „Baltic Pride 2013" kultūros renginių programą, kuri šiemet buvo itin gausi: parodos, poezijos skaitymai, teatras, kinas). Juliaus (Ridas Jasiulionis) ir argentiniečio Ksavjero (Arturas Varnas) santykiai pjesėje rimčiau neplėtojami. Režisieriai nešokiruoja publikos vyrų fiziniu artumu - esama vos vienos tango scenos. Galima numanyti, kad pora bendrauja ne vienerius metus ir Ksavjerui stinga partnerio dėmesio: „Mes gi susitarėm - kai esame kartu, apie Lietuvą nekalbam, nes ten šalta... tamsu... Ir be perstojo lyja." Gyvenimo pramogas mėgstantis Ksavjeras tai vaišėmis, tai šokiais ir dainomis bando prablaškyti Julių, bet šis, dirbdamas nuotoliniu būdu, vis giliau grimzta į prisiminimus apie Lietuvą, ir tai argentinietį erzina, pykdo... Joanos skambučiai pažadina vertėjo trauminius prisiminimus (mokyklos laikais dėl lytinės orientacijos jį sumušė bendraamžiai, vaikino tą kartą niekas neapgynė...), sukelia norą sugrįžti Tėvynėn bent trumpam, kai Vilniuje vyks „Baltic Pride" eitynės...
Lyrinė spektaklio dalis - Juliaus ir Joanos (Alina Leščinskienė) pašnekesiai. Tas „sielų suartėjimas", kurį aktoriai suvaidina išties subtiliai, matyt, sujaudins ne vieno žiūrovo širdį (kad tik aktoriai nepradėtų gailėti savo personažų, nes pjesė ir šiaip nestokoja jausmingumo!). Kadangi kitų emigrantų portretai tapomi „riebiai" (o dar ir vaidinama su mažyčiais mikrofonais), subtilesnės scenos iš karto atkreipia dėmesį. Joanai vienoje scenoje suteikiamas net angelo įvaizdis - kostiumų dailininkė Indrė Budreckytė veikėją aprengia baltais, kelių nesiekiančiais marškiniais.
Yra viena keista veikėja (Inga Filipovič), kuri spektaklio pradžioje pasitinka žiūrovus, sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje (kūno negalia - nesuvaidinta). Ji per vaidinimą neištaria nė žodžio - tik klausosi, ką kalba kiti. Apie ją spektaklio finale susiburia visi veikėjai, kai oro uoste laukia lėktuvo, kad sugrįžtų į Tėvynę. Kokią prasmę jai suteikia režisieriai, bijau spėlioti - negi Lietuvos?.. Režisieriai spektaklį vadina „lietuvių liaudies patriotine drama". Biografijų fragmentai, kuriuos apklausų metu papasakoja emigrantai, gal tiesmukai ir vienpusiškai, bet atskleidžia lėtą Lietuvos nykimą pastaraisiais dešimtmečiais - augantį nedarbą regionuose, žmonių neviltį, savanoriškai priverstinę jų tremtį į Vakarus, suirusias šeimas... Neįmantri teatrinė raiška (remiamasi aktoriais, atpažįstamais socialiniais tipažais) gal šiuo atveju - net privalumas: žiūrovų dėmesys sutelkiamas į tekstą. Gaila, politikai - reti svečiai teatre...
