Jeigu reikėtų, nebūtų sunku atspėti, kas sukūrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklį „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“, kurio premjera įvyko spalio 24 dieną. Su atjauta vaizduojami mūsų dienų veikėjai ir žemiškos temos padėtų atpažinti dramaturgės ir kino scenaristės Birutės Kapustinskaitės kūrybą, prisiminti jos „Terapijas“ apie vėžiu sergančias moteris ir „Detoksikaciją“ apie priklausomybę nuo alkoholio turinčio tėvo ir dukters santykius. Kapustinskaitės kūriniuose vyrauja sunki kasdienybė, į ją žvelgiama su humoru, kad būtų lengviau pakelti skausmą, bet niekad su kandumu ar pašaipa. Jos pjesėse tai, kas gyvenimiška ir banalu, įgyja naują prasmę ryšio tarp žmonių akivaizdoje. Jos kūrinių veikėjai niekuo neypatingi, atpažįstami, bet ne primityvūs: jų patirtys atspindi daugelio problemas. Tokia yra ir dramaturgės pjesė „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ apie savižudybę, tiksliau, apie netektį išgyvenančius mamą ir sūnų. Kūrinį autorė rašyti pradėjo dirbtuvėse Pietų Korėjoje; šioje šalyje išversta ir pastatyta jos pjesė „Terapijos“.
Iš tvirto sceninio veiksmo suvaldymo ir estetinės darnos galima atpažinti režisierės Eglės Švedkauskaitės ir ne pirmam jos spektakliui scenografiją kuriančios menininkės Onos Juciūtės braižą. Kaip ir Kirilo Glušajevo režisuotoms „Terapijoms“ (2017) bei Dariaus Gumausko „Detoksikacijai“ (2021), Švedkauskaitės „Stand-up’ui prasmei ir beprasmybei“ būdingas susitelkimas į aktorių vaidybą, tačiau šis spektaklis pasižymi ir išraiškingiausia vizualine forma. Pirmieji du spektakliai vyksta kamerinėje Oskaro Koršunovo teatro salėje, kurioje pagrindiniu veiksniu tampa ypač artimas aktorių ir žiūrovų buvimas drauge, bet erdvės pasireikšti teatro dailei nėra. Dėl stand-up’o žanro Švedkauskaitės spektaklis svyruoja tarp tiesioginio aktorių bendravimo su publika ir sceninio veiksmo, kai prasiskleidus uždangai atsiveria teatro tikrovė, kuriai būdingi sąlyginiai bei simboliniai veiksmai ir ima veikti scenografijos elementai. Panašiai kaip ir Švedkauskaitės spektaklyje „Fossilia“ (LNDT, 2023), Juciūtė iš kelių, lengvai perkeliamų objektų, tarp jų palikdama daug erdvės, sukuria savotišką instaliaciją. Pagrindinis „Fossilios“ scenografijos elementas – išdidinti stuburo slanksteliai, virstantys interjero detalėmis, o „Stand-up’o...“ objektai žemiškesni – fotelis, kėdės, kelios „r“ raidės, – erdvę lengvai paverčiantys namais ar televizijos studija (nes viena iš veikėjų – TV laidos vedėja), bet išvengiantys buitiškumo.
„Fossiliai“ galima lengvai priekaištauti dėl konceptualaus kūrinio šaltumo, o „Stand-up’ą...“ persmelkia žmogiška šiluma. Tačiau dramaturgė sentimentalumo išvengia per humorą, o režisierė – griežtai nutraukdama scenas, kai jos pasidaro pernelyg jausmingos. Spektaklis remiasi klasikiniu aktoriaus, personažo ir žiūrovo ryšiu. Kūrinys leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę. Šis paprastas ir nepretenzingas spektaklis įtraukia aktorių metamorfozės galia, beatodairiška jų drąsa ir laisve. Mockevičiūtė ir Kasperavičius spektaklyje kuria ne tik mamą, televizijos laidos vedėją Rasą, ir sūnų, komiką Julių, bet ir trečią žmogų – nusižudžiusį vyrą bei tėvą Kęstą. Palengva atsiskleidžia jo palikta tuštuma, įvairius pavidalus įgaunantis gedulas, kuo tik nemalšinamas, o vis tiek greitai nepraeinantis.
Stand up’as – Juliaus būdas bendrauti apie tai, kas skaudu. Spektaklis prasideda kaip įprastas tokio tipo komiškas pasirodymas – Kasperavičius stoja prieš žiūrovus ir pasakoja ne itin gudrius, bet atpalaiduojančius juokus. Kai pasirodo Mama, prasideda teatras: akimirksniu išryškėja taisyklė, kad aktoriai vaidina personažus. Mišrus žanras leidžia režisierei derinti tiesioginį aktorių bendravimą su publika ir ketvirtos sienos saugomų veikėjų intymumą, taip pat įdėti televizijos ir muzikos šou intarpų. Neretai jie teatre būna banalūs, kičiniai, bet šiame spektaklyje perteikia ne tik tai, kas šabloniška. Muzikinėje viktorinoje dalyvaujančios Mockevičiūtės Rasos kartojami judesiai – tai, kaip ji nusibraukia plaukus, pasitaiso žalios, žėrinčios suknelės „uodegą“, išsitiesia, nutaiso veido išraišką, – įgyja choreografinio tikslumo, parodančio ne mechaniškumą, o pastangas visuomenėje „vaidinti“ savo personą ir slėpti tai, kas viduje. Mockevičiūtė tiksliai perteikia, kad jos veikėja žino, ką sąmoningai maskuoja išoriniu luobu. O šiam eižėjant prasiveržia skausmas, netektis – visa, kam nėra laiko ir erdvės pasireikšti, nes reikia gyventi, būti tvirtai, gražiai, atsigavusiai. Todėl Mamos daina perauga į šauksmą-protestą.
Julius neapkenčia visuomenės kaukių ir, būdamas juokdariu, siekia jas nuplėšti, pirmiausia nuo savo tėvų veidų. Jam norisi parodyti tai, apie ką jie tyli, kuo nenori „apkrauti“ kitų. Tai ir kartų skirtumas – svarbi režisierės Švedkauskaitės kūrybos tema. Spektakliuose „Jauno žmogaus memuarai“ (Jaunimo teatras, 2022) ir „Fossilia“ ji siekia suprasti savo tėvus bei senelius ir šalies istoriją. „Fossilioje“ vaikai nori sužinoti, „atkasti“ tiesą, suprasti praeitį, o tėvai, atvirkščiai, vengia kelti praeities skaudulius. „Stand up’e...“ mama ir sūnus yra lygiaverčiai, čia vaikas ne tyrinėja savo senelių ir tėvų trauminę patirtį, bet ir pats ją išgyvena. Kai Julius nebejuokauja, nejuokina ir nesimaivo, kai suskyla jo juokdario kiautas, jis jaučiasi kitoks. Kitoks nei laimingi, gyvenimo džiaugsmu trykštantys bendraamžiai. Jam sunku keltis rytais, jis, kaip ir tėvas, kartais žiūri į sieną. Jis bijo juo tapti. Julius matė, kas nutinka žmogui, savo bėdas užgniaužiančiam savy, todėl kuria komiškus pasirodymus apie savižudybę.
„Stand up’as...“ – ne pirmas teatre savižudybės tema kalbantis kūrinys. Prieš kelerius metus Vilniaus mažajame teatre Tadas Montrimas režisavo Dovilės Zavedskaitės pjesę „Ein Elefant“. Nors tema ta pati, stilistiškai tai visai kitoks spektaklis, be to, jame išryškinama būtent „dramblio kambaryje“ – tylos apie depresiją ir savižudybę – problema. Nuo vaiko slepiama tai, kas įvyko, jam niekas nieko nesako, jis gyvena nutylėjimų ir neartikuliuotų nuojautų pasaulyje, o tai slegia dar labiau nei tiesa. „Stand up’e...“, atvirkščiai, kalbama iškart, tiesmukai, žiauriai, banaliai – nesvarbu, kad tik nebūtų tylima, o humoras leidžia atsitraukus pažvelgti į skaudžią patirtį. Ir „Ein Elefant“, ir „Stand up’as...“ turi terapinio poveikio, kurį galėtų įvertinti tie, kam savižudybės tema yra asmeniška.
Kai per savo stand up pasirodymą Mockevičiūtės Mama groteskiškai vaidina į namus grįžusio vyro šmėklą, įvyksta „velniškas“ virsmas, stebinantis aktorės gebėjimu persikūnyti ir parodantis, kad „Stand-up’o prasmei ir beprasmybei“ ašis – Mockevičiūtės ir Kasperavičiaus sceninė partnerystė bei jų ryšys su žiūrovais, lemiantis simpatiją aktoriams ir jų personažams.
