Spektaklis yra prisiminimas, jo struktūra nuolat kintanti ir sunkiai apčiuopiama. Ne kuriami personažų charakteriai sukuria spektaklio siužetą, o faktas, kad tai yra atmintyje glūdintys įvykiai. Štai čia ir gimsta žaismingumas.
„Meistro Solneso” premjera dar kartą parodė, kas nutinka su stipria dramaturgija, kai nėra tvirtos režisieriaus rankos, skvarbesnio žvilgsnio į statomą medžiagą. Y.Ross spektaklis priminė savotišką nesvarumo būseną.
Ibseno veikėjus perkėlus į simbolinę erdvę, niveliavus ir abstrahavus jų charakterius, prasmės ir aštrumo netenka viena svarbiausių Ibseno dramų temų – individualaus pasirinkimo, kad ir kokią griaunamąją galią jis turėtų.
„Pasaulio dangoraižis” – sodrus ir stiprus A.Martinaičio kūrinys. Operos tekstas salėje buvo girdimas prastokai, bet jo net nereikėjo: siužetą puikiai perteikė muzika – ir dramaturgija, ir tembrais, ritmika, štrichais, intonacijomis.
Kazlui rūpi jautrus žmogus. Jis ne tik gerbia žmogų (tai šiandien reta), bet bando nušluostyti nuo akinių dulkes, kurios neleidžia regėti to žmogaus grožio.
Vlado Šimkaus eilės gerokai skiriasi nuo lietuviškos lyrikos pavyzdžių, bet kaip tik šio poeto gyvenimas ir savitas balsas suteikė galimybę aktoriui prabilti nuo savęs ir apie save, sukurti monospektaklį „Geležis ir sidabras”.
Režisierius pirmą kartą savo kūrybiniame kelyje pateikia ne tiek meniškai laisvą Shakespeare´o interpretaciją, kiek dar vieną galimybę analitiškai pažvelgti į teatro prigimtį.
Režisierius „išmetė” aktorius į avansceną ir jie vos ne alkūnėmis kliudė žiūrovus. Tokios ekstremalios sąlygos sukurtos ne vien dėl režisūrinės koncepcijos, bet ir tam, kad aktoriai taptų savo vaidmenų režisieriais.
Castellucci teatras – tai teatro agonija arba jo pragaras. Jame ne tik išnyksta aktorius, kaip veikiantis žmogus, bet ir pamatines laiko ir erdvės jungtis pakeičia abstrakčios vaizdų kombinacijos.
