Eglučių tradicija laidojama pas Ivanovus?

Andrius Jevsejevas 2012-01-16 lrytas.lt, 2011 12 16
Auklė – Valentinas Novopolskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Rusų dramos teatro vadovas, režisierius Jonas Vaitkus parodė špygą tiems išsipusčiusiems ponaičiams, kurie per naujametes šventes tikisi šampano.

Apie sostinėje įsikūrusio Lietuvos rusų dramos teatro naujametę eglučių tradiciją žino kone kiekvienas ištikimesnis teatrų lankytojas.

Kiti iš nuogirdų vaizduotėje susikūrė lengvai apipelijusių raudonų kilimų, žvangančių šampano taurių, stotingų kostiumuotų vyrų, damų pusmetrinėmis cheminėmis šukuosenomis ir ikicarinių laikų salonams prilygstančių aistrų komedijų karnavalo įvaizdį.

Nei gruodžio 30 d., kai pusiau slaptai publikai buvo pristatytas spektaklio „Eglutė pas Ivanovus” eskizas, nei sausio 14 d., kai rusai šventė Senuosius Naujuosius metus ir vyko šio spektaklio, sukurto pagal rusų avangardo poeto Aleksandro Vvedenskio dramą, premjera, šampano nebuvo.

Prieš teatro fasadą nutiestas raudonas kilimas vedė ne į centrinį įėjimą, o tiesiai į antrajame aukšte įsikūrusią teatro kavinę - tai yra į teatro balkoną, kuriame stūksojo ne raudonais ir salotiniais burbulais ir girliandomis išpuošta žaliaskarė eglė, o eglutės pavidalo medžio skiedrų ir malkų krūva.

Scenoje - tuštuma

Skiedrų premjerinio vaidinimo režisierius J.Vaitkus šį kartą priskaldė su kaupu. Vos pakilus uždangai žiūrovams prieš akis atsivėrė nuogut nuogutėlė rusų dramos teatro scena: kulisai, širmos, užsklandos, net galinė uždanga - viskas lyg kirviu iškapota ir suversta į tą balkone stovinčią pliauskų krūvą, simbolizuojančią Kalėdų eglę.

Scenoje - tuštuma. Tarp joje atsivėrusių teatro buitį apnuoginančių radiatorių, elektros skydinių, plikų sienų ir štangų susispietė bene visa Rusų dramos teatro aktorių trupė.

Keistas dalykas: apnuoginta scena, atsidūrusi režisieriaus J.Vaitkaus ir „Eglutės pas Ivanovus” scenografo Jono Arčikausko rankose, pasirodė puošnesnė, iškalbingesnė ir estetiškesnė nei bet kada anksčiau.

Scenos gilumą užpildę vaiskūs žydri atspalviai, aktorių kostiumuose dominuojanti oranžinė ir balta spalvos pabrėžė spektaklio karikatūriškumą ar fantasmagoriškumą. Viską kiaurai lyg peiliu skrodžiantis šaltas metalo detalių spindesys paradoksaliai atsimušė į kokį pusšimtį ant štangų kabančių pagalvių.

Rimtis mirties akivaizdoje

Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika kūrė ne tik atmosferą, bet kaip lygiavertis režisūros ir scenovaizdžio partneris formavo spektaklio dramaturgiją ir nulėmė „Eglutės pas Ivanovus”, kaip muzikinio vaidinimo ar net teatrinės oratorijos, žanrą.

Iš scenos tuoj pat padvelkė ne lengvai įgirtusiu naujamečio karnavalo sąmyšiu, o visišku susikaupimu. Rimtimi atsidūrus mirties akivaizdoje. „Visi mes mirtingi”, - grėsmingai artėdama žiūrovų salės link trimis balsais dainavo Rusų dramos teatro trupė.

Kilstelėjus uždangą į avansceną ant ratukų klūpomis įriedėję keturi apaštalai paskelbė vaidinimo pradžią.

Spektaklis apie teatrą

Rytoj bus Eglutės šventė. Prausiasi vaikai - teatro veteranai: vienerių metų berniukas Sergejus Zinovjevas, aštuonmetė mergaitė Valentina Lukjanenko, septyniasdešimt šešerių berniukas Michailas Makarovas, aštuoniasdešimt dvejų Lilija Mračko...

Režisierius J.Vaitkus sumaniai pasinaudojo A.Vvedenskio pjesės aplinkybėmis ir, regis, papasakojo ne tiek istoriją apie jaunai vulgariai merginai Soniai Ostrovai kirviu galvą nukirtusią Auklę, o pastatė spektaklį apie Rusų dramos teatrą. Ir apie tai, ko neįmanoma išvengti ne tik gyvenime, bet ir teatre. Apie mirtį, gimimą, naujos gyvybės atsiradimą. Apie trupės kartų kaitą ir naują žiūrovą.

Visos aktorių kartos scenoje dirbo tikrai neblogai. Nė nekalbant apie maloniai netikėtu atradimu tapusį trupės muzikalumą, komplimentų nusipelnė ir spektaklio režisierius.

Ilgą laiką atrodžiusi padrika, susiskaldžiusi trupė, skirtingų vaidybos mokyklų įsikibę aktoriai dėl režisieriaus valios, pastangų ir neabejotinai sunkaus darbo šįkart priminė tiksliai lyg laikrodis dirbantį kolektyvą.

Reikia laukti eglutės

Statydamas „Eglutę pas Ivanovus” J.Vaitkus elgėsi priešingai nei panašiu principu Maskvos J.Vachtangovo teatre praėjusių metų lapkritį spektaklį „Uostas” režisavęs Rimas Tuminas. Šis režisierius savo pastatymu, sudurstytu iš skirtingų klasikinių dramų scenų, atidavė pagarbą teatro praeičiai. Fausto Latėno „Miserere” jame skambėjo lyg atminimui skirta muzika.

O „Eglutės pas Ivanovus” finale skambantis Requiem tarytum skelbia naują gyvybę. Nes visų taip laukta eglutė pasirodo esanti jaunoji teatro karta: atsivėrus didžiulėms durims scenos gilumoje ir salę pasiekus žiemiškai gaivaus oro gūsiui į priekį įžengė nulinčiuota Sonia (Julija Krutko) ir pakarta Auklė (Valentinas Novopolskis).

Besišypsantys, perpus baltai ir raudonai nudažytais veidais, iš oranžinio ir žydro karnavalo aiškiai išsiskiriančiais puošniais drabužiais.

Reikia ir linksmintis, ir laukti eglutės.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.