KAS: Klaipėdiečiai aktoriai Igoris Reklaitis ir Gintaras Čajauskas Sławomiro Mrožeko „Emigrantuose“. KUR: OKT būstinėje Ašmenos g., Vilniaus Senamiestyje. KADA: Lapkričio 28, 19 val.
Retai kas pagalvoja, kad aktoriai labai jautrūs žmonės. Ir kad ne tik mes, žiūrovai, stebime juos, vaidinančius prieš mus scenoje ar aikštelėje, bet ir jie mato mus, girdi mūsų atodūsius ir kėdžių pagirgždinimus, pastebi žvilgsnius į laikrodį, jautriai reaguoja į bet kokį juokelį ir kitokią reakciją - jeigu vaidinama taip, kaip minėtą vakarą, tiesiog viename bendrame kambaryje kartu su publika.
„Spektaklis bus vaidinamas „Dugno“ principu“, - su šypsena tarė prie įėjimo į salę miela OKT teatro darbuotoja. Kaip įdomu, pagalvojau, štai atsirado naujas terminas ir nauja teatro rūšis: „dugno principas“. Kai aktoriai vaidina tiesiai į veidą žiūrovams. Kraštutinė akistata. Arčiau jau ir būti negali. Aktorius ir žiūrovas gali vienas kitą ištyrinėti iki smulkmenų, užuosti ir netgi pačiupinėti. Tikrai kraštutinis atvejis. Teatro ir žiūrovo suartėjimo dugnas.
Nežinia, ar buvo toks pat „dugnas“ lapkričio 14, kai Reklaitis su Čajausku suvaidino premjerinius „Emigrantus“ Klaipėdoj, bent jau Jūsų nuolankiam tarnui pirmąkart girdimame Antano Milinio teatre. Vargu ar to principo buvo paisoma vėliau visur, kai spektaklis buvo vaidinamas gastrolėse po Lietuvą. Bet susidarė įspūdis (bent jau žiūrint tą pirmąjį vakarą pas OKT), kad spektaklis bevaidinant kito. Prasidėjęs gan grubokai, šiokia tokia netgi lėkštoka išorine vaidyba, jis pamažu virto įtaigia ir aistringa aktorine meistryste, kuriai ir prikišti tarsi nieko negali, nes kūrėjai patys sau apibrėžė labai paprastas žaidimo taisykles, ir jų griežtai laikėsi.
Ir, apskritai - kodėl būtinai dera kažką „prikišti“? Niekur nedingsi nuo 20 metų senumo įspūdžių, kai „Emigrantuose“ karaliavo Regimantas Adomaitis ir Vytautas Rumšas, iš pradžių tuometinio Akademinio, po to - Jaunimo teatro scenose. Režisierė Irena Bučienė iš šio praktiškai neįmantraus, bet kokybiško „skučo“ dviems vyrams aktoriams buvo sukūrusi dviejų skirtingų filosofijų dvikovą, sartrišką dviejų pasaulėžiūrų, materialisto ir idealisto, mirtiną priešpriešą.
Klaipėdiečiai epochos nekonkretizuoja, ir tai nėra stiproji jų spektaklio pusė. Praeina nemažai laiko, kol publika, net ir išprususi, suvokia, kad vyksmo aplinkybės ne abstrakčios, o labai konkrečios. Tai daugiau nei 30 metų senumo, „Solidarumo“ ir karo padėties apimtos Lenkijos (arba net prieš tai) situacija, ir abu emigrantai - AA ir XX - yra lenkai, išmainę savo socialistinės tėvynės jungą į varganą gyvavimą rūsy po vamzdžiais, bet vis dėlto laisvajame Vakarų pasaulyje.
O aktoriai iš Klaipėdos iš pat pradžių lyg ir perkelia Mrožeko „Emigrantus“ į mūsų laikus. Ypač tai buvo matyti iš Gintaro Čajausko vaidybos: jo XX - toks šiuolaikinis „bičas“, treniruotas, grubus ir primityvus, bet nestokojantis elementaraus jautrumo, esantis nuolatinėj agresyvioj parengty ir pasirengęs vožti į snukį. Tuo tarpu Igorio Reklaičio suvaidintas AA - labiau literatūriškas, išgalvotas. Jo personažas - atseit intelektualas ir disidentas, šiek tiek proviciškai bohemiškas, palikęs tėvynę bėgdamas nuo paties savęs ir nuo savo netalentingumo. Dėl to jųdviejų dvikova (tiksliau, tai, kaip „intelektualas“ AA tyčiojasi iš proletaro XX) atrodo kaip aistringo jųdviejų bendro laiko žudymo procesas. Aktoriai tarsi sukryžmino Mrožeką su Beckettu ir pamatėme „Emigrantus“, suvaidintus per „Belaukiant Godo“ prizmę.
Bet Jūsų nuolankus tarnas anaiptol nemano, kad tai yra blogai ar neteisinga. Neteisingi būna tik tie vaidinimai, kur aktoriai savąja vaidyba nesugeba apginti savo deklaruojamų tiesų. O teatras tuo ir puikus, kad čia galima apginti ir visai neįmanomas tiesas. Panašiai atsitiko ir klaipėdiečiams Reklaičiui su Čajausku jų „Emigrantuose“. Kaip minėjau, jų vaidyba palaipsniui kito, kol virto aistringa, meistriška, protarpiais verčiančia žiūrovus užsimiršti ir beatodairiškai patikėti tuo, ką jie pasakoja ir deklaruoja. Tuo jie šimtu procentu apgynė savąsias kuklias, bet apgalvotas ir principines pozicijas. Pagarba.
O štai kad teatras OKT, priimdamas pas save šiuos scenos meistrus ir maloniai suteikdamas jiems aikštelę, nesugebėjo atspausdinti jokios programėlės, kad ir ant paprasto A4 lapo, kad žiūrovai, ypač tie, kas pirko bilietus, gautų minimalią informaciją - čia jau negerai. Juk neinformuotas žiūrovas ir prasčiau jaučiasi teatre, ir blogiau žiūri spektaklį. Ir tai visuomet jaučia aktoriai, kurie, kaip jau minėta, yra labai jautrūs, vaidindami viską mato, girdi ir išgyvena.
Taip pat Jūsų nuolankus tarnas pamanė, kad „dugno principas“ galėtų tapti nauja teatrine srove (kaip ja kadaise tapo, pvz., „Atviras ratas“), nauja teatro ir publikos bendravimo forma. Galėtų atsirasti teatrinis klubas „Dugnas“ (juk čia pat kadaise buvo džiazo klubas „Langas“) arba koks nors Stokholmo „Sriubos teatro“ tipo darinys. Teatro klubas, panašus į džiazo klubą. Vieta, kur pavieniai aktoriai ar jų duetai arba trio galėtų „dugno principu“ pademonstruoti prieš juos sėdintiems žiūrovams savosios vaidybos „džiazą“.
Nes tai, ką aną vakarą OKT kambaryje parodė Igoris Reklaitis ir Gintaras Čajauskas - iš tikrųjų buvo tikras geras teatrinis aktorinis „džiazas“ populiariąja „Emigrantų“ tema.
Tarsi Dave´o Brubecko „Take Five“.
