Nacionaliniame Kauno dramos teatre kauniečiams pristatyta reformacijos 500-ųjų metų jubiliejui skirta premjera - tezių opera „Liuterio durys“ (pirmą kartą pastatymas parodytas beveik mėnesiu anksčiau Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre). Operą kūrė gausus talentingų teatralų ir muzikantų būrys: kompozitorius Giedrius Kuprevičius, režisierius Gytis Padegimas, libreto autorius Herkus Kunčius, muzikos vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografė Indrė Puišytė, šviesų dailininkas Aistis Byla, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežius, solistai Liudas Mikalauskas, Viktorija Miškūnaitė, Rafailas Karpis, Tomas Pavilionis, Eugenijus Chrebtovas, Žygimantas Jasiūnas, Vilija Mikštaitė, choras „Vilnius“ ir instrumentinis ansamblis, kurį sudaro Saulius S. Lipčius (gitara), Elena Daunytė (violončelė), Tadas Motiečius (akordeonas), Vincenzo de Martino (klavišiniai) ir Saulius Auglys (mušamieji).
„Liuterio durys“ - gurmaniškas veikalas tiek ausims, tiek akims. Energingas, kintantis, vizualiai estetiškas, dramatiškas, prieštaringas, spalvingas, įdomus ir įkvepiantis. Toks, koks ir buvo paties protestantiškosios reformacijos pradininko, vienuolio augustino Martyno Liuterio gyvenimas. Tai itin gyva, kai kam galbūt ir pirmoji pažintis su solisto Liudo Mikalausko įkūnytu M. Liuteriu. Be galo žmogišku, asketišku, tačiau savo turtinga dvasine ir intelektualine prigimtimi išsiskiriančiu iš tuometės aplinkos, lyg Nematomojo rankos palytėtu.
Prieš 500 metų M. Liuteris išdrįso bažnyčią apvalyti nuo prekybos indulgencijomis, nereikalingos prabangos, melo, manipuliacijos paprastų žmonių tikėjimu ir tuštybės. Šis darbas jam nebuvo lengvas, nes patogų ir prabangų gyvenimą mėgę tuometiniai bažnyčios atstovai nenorėjo visko atsisakyti. M. Liuteris svarbiausias savo mintis paskelbė 95-iose tezėse, kurias išsiuntė vyskupams Vokietijoje. Vienas jų - Kristofas Šeurlis - jas išspausdino ir taip šios idėjos, pasklidusios po visą Vokietiją, sulaukė didžiulio palaikymo. Vis dėlto Romoje suburta komisija M. Liuterį paskelbė eretiku ir įsakė jį atskirti nuo bažnyčios. Teko slapstytis. Tuo metu M. Liuteris išvertė Bibliją į vokiečių kalbą ir taip padėjo pagrindus bendrinės vokiečių kalbos normoms. Vėliau atmetė celibato įžadus, vedė ir susilaukė septynių vaikų.
Operoje perteikiamos svarbiausios M. Liuterio veiklos ir gyvenimo akimirkos, atspindinčios jo tikėjimo sampratą, neatsiejamą nuo stipraus pasinėrimo į tikėjimo gelmes, apmąstant tai, kas iš tiesų yra tikra ir vertinga. Turbūt būtų galima ginčytis, kodėl H. Kunčiaus librete pasilieka būtent šios tezės ir kodėl būtent taip jos perteikiamos. Kita vertus, apie M. Liuterį, kaip turbūt iš esmės ir apie visas istorines asmenybes, būtų galima kalbėti ilgai ir nuobodžiai. Tenka pripažinti, kad dažniausiai būtent taip ir nutinka. Tuo tarpu šioje operoje vyrauja intriga, o vietoje detalaus istorinio laikmečio atkūrimo matome itin taupias ir koncentruotas scenas, perteikiančias tam tikro svarbaus įvykio kontekstą ir konfliktą. Daug kas lieka tarp eilučių. O tai žadina smalsumą, norą išėjus iš teatro plačiau pasidomėti M. Liuterio veikla. Žiūrėti ir klausytis puikiai savojo vaidmens vidines skirtingas būsenas perteikiančio L. Mikalausko boso nepabosta iki pat kūrinio pabaigos.
Regis, kūrėjų tikslas ir buvo kuo išsamiau rekonstruoti ne XVI a. išorinę aplinką, pristatant kuo daugiau istorinių faktų, o šio laikmečio dvasią. Tad jeigu libreto šuoliai laiku ir per įvykius žiūrovų, ypač primiršusių istorijos pamokas, akyse kartais gal ne visai susijungia į nuoseklią ir logiškai aiškią siužetinę liniją, iš dalies tai nėra tiek svarbu, nes kur kas išsamesnis ir informatyvesnis yra emocinis siužetas. Pastarasis palieka gilesnius pėdsakus atmintyje. Ir dabar, po premjeros, būtent jis pirmiausia šmėkšteli išgirdus M. Liuterio vardą.
Istorinės pamokos kitaip. Ir taip būtų galima apibūdinti šį pastatymą. Nors operoje ir galima pajusti klasikinio muzikinio teatro dvelksmą, ji pakankamai šiuolaikiška. Ir visai nesukeltų nuostabos tai, jeigu kas nors pasakytų, kad L. Mikalausko išgrynintas M. Liuteris yra šiomis dienomis gyvenantis herojus. Žvelgdamas į jį stebiesi, koks tai buvęs savąjį laikmetį pranokęs žmogus, savo pasaulėžiūra toks artimas šiandieniam pasauliui. Visi kiti B. Ukrinaitės kruopščiai ir stilingai pasiūtus istorinius kostiumus dėvintys veikėjai lieka antrame plane. Gėlė nuostabiausiu žiedu pražysta ir greitai nuvysta, tuo tarpu M. Liuterio nematoma gėlė žydi jo dvasioje, todėl jos grožis amžinas. Amžinybei atstovaujantis pagrindinis veikėjas išsiskiria ir savo paprasta, laiko atžvilgiu universalia apranga, tad jeigu jį tokį einantį gatve sutiktumėme šiandien, ko gero, net neatkreiptumėme dėmesio.
Kitoniškumą kuria ir G. Kuprevičiaus modernumu alsuojanti muzika. Tiesa, nuo savojo muzikinio stiliaus kompozitorius pernelyg toli nenutolsta. Ir šiame kūrinyje išlieka svarbus improvizacinis pradas, ekspresija ir netikėtumas. Bet sceniniam veiksmui visa tai suteikia emociškai ryškių spalvų, kurios tiesiog yra būtinos, kalbant apie M. Liuterio asmenybę. Muzika sugriauna enciklopedinį jo paveikslą, kviečia jį pažinti kaip dinamišką, ambivalentišką, kenčiančią ir besidžiaugiančią teisybės pergalėmis asmenybę, kuklų vienuolį, mylintį vyrą ir purve taurumo blyksnius surandantį filosofą. Itin žmogišką, bet tuo pat metu ir viršžmogišką.
O kas gali tinkamiausiai imtis režisūrinio darbo, scenoje kalbant apie istorines pamokas ir spalvingos istorinių asmenybių biografijas, jei ne režisierius G. Padegimas. Opera dar sykį įrodo tai, kad G. Padegimas - puikus istorijos detektyvas ir masinių scenų valdytojas. Tai, kas atrodo chaotiška ir sudėtinga, jis geba paversti kryptingai ir tvarkingai veikiančia galinga jėga. Daugiau nei trisdešimt žmonių (choras ir solistai) scenoje juda ir dainuoja lyg vientisas organizmas. Kartu su choreografe I. Puišyte jam pavyksta šią masę ne tik suvaldyti, bet ir suteikti įvairias formas ir funkcijas.
„Liuterio durys“ - puikus gabių kūrėjų komandinio darbo pavyzdys. Kalbant apie kažkurį vieną kūrėją, neišvengiamai norisi kalbėti ir apie kitą, nes visi yra vienas su kitu susiję. Didelis dėmesys skiriamas balsui. Kiekvienas solistas sukuria itin charizmatiškus veikėjus ir leidžia pasimėgauti savo išskirtiniu balsu.
Galima sakyti, kad tai brandi kalėdinė dovana, kuri ne tik leidžia pasidžiaugti šventine nuotaika, blizgančiomis dekoracijomis, bet ir atveria duris į žmogaus sielos grožio tyrumą.
