HEAVEN-MONEY-LOVE-HOPE, apačioje vertimas: ROJUS-PINIGAI-MEILĖ-VILTIS. Oro uosto atvykimo ir išvykimo salė. Kairėje – dvi ryškiai išsiskiriančios geltonos, scenos centre – ant pianino užkeltos tamsios kėdės, dešinėje – laiptukai ir turėklas. Kairėliau nuo švieslentės nupieštas lėktuvėlis su užrašu „Lituanika“, antrojo veiksmo pabaigoje pro keliomis linijomis nubrėžtą namą jis plerpdamas išskris iš scenos. Kol žiūrovai renkasi į salę, turime laiko įsižiūrėti į scenografės (ji ir kostiumų dailininkė) Lauros Luišaitytės tvarkingai racionalų, beveik steriliai švarų darbą. Atėjome į Mariaus Macevičiaus pjesės „Antoškos kartoškos“ pjesės premjerą, kurioje, pasak programėlės, su humoru pasakojama „apie tai, kas mus verčia ieškoti laimės Londone, Dubline, Edinburge...“
Pernai pavasarį Kauno valstybinis dramos teatras surengė Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramos inscenizuotus skaitymus, atsirado proga krimstelėti pirmąją daržovę. Spektaklį režisavo Ramunė Kudzmanaitė, ji, nors ir baigusi televizijos režisūros studijas, sėkmingai stato spektaklius Valstybiniuose Vilniaus mažajame ir Jaunimo teatruose, kuria dokumentinius ir videofilmus, rašo scenarijus. 2000-aisiais R. Kudzmanaitė tapo teatrinio „Kristoforo“ laureate. Regis, režisierei itin artima moters likimo, jos kančios, meilės tema.
 |
| Aktorės Jūratė Onaitytė (Birutė, Antano mama) ir Ugnė Rukšaitė (Irena, „Nerena“) |
Kokią tad žuvelę atplukdys kūrėjų užprogramuotos intrigos – emigracija = rojus, pinigai; moters dalia = meilė ir viltis – banginiai? Tebevykstant Kauno dramos teatro rekonstrukcijai, premjera rodoma „Girstučio“ kultūros centro salėje, tačiau tikriausiai ne todėl pasiilgstu paslaptingos scenos uždangos, kuri dažniausiai atsiskleisdavo tik salėje temstant šviesoms...
Klaipėdos universiteto Menų fakultete režisūrą studijavęs M. Macevičius išmano scenos reikalavimus, jo dviejų dalių tragikomedija „Antoškos kartoškos“ ir literatūriškai dailiai sustyguota. Jeigu pridursime, kad siužetas – ne iš piršto laužtas, o paties patirtas, patikrintas, išgyventas, derėtų džiugiai aiktelėti ir entuziastingai suploti delnais. Dažnas žiūrovas taip ir darė. Scenoje atpažindami bendradarbius, kaimynus, gimines, savikritiškai drąsūs – save. Dvi šalia sėdinčios kūmutės taip įsijautė, kad teko pusbalsiu paklausti: „Mielos ponios, ir jūs norite į sceną?“ Ponios nenorėjo... Nors tikriausiai būtų neprastai pritapusios meniniame reportaže apie emigrantų gyvenimo fragmentą, o nuo sovietmečio atrūgų pusamžiams piliečiams iki šiolei retsykiais negardu burnoje, skonis įtartinai savas. Kompozitorius Vidmantas Bartulis kaip čia buvęs – parašė spektakliui sopulingai širdingą ir kartu geliančiai ironišką leitmotyvo melodiją a la sovieticus kartoška.
Masinę tautiečių emigraciją į užsienį ir šiaudines atostogų parvažiavusiųjų pagyras (gyvenimo pagirios daugeliui bus vėliau...) „Antoškos kartoškos“ apibendrina visai neprastai. Užsienyje gyvenanti, tikriausiai aferistą musulmoną įsimylėjusi moteris sugrįžta į Lietuvą, kad parduotų butą pajūryje ir investuotų pinigus į biznį svetur. Sūnus, suprantama, priešinasi. Kad pagyvenusiai moters mamai sustreikuos sveikata, mes juk nė akimirką neabejojome! Kaip ir tuo, kad moteris parduos butą, paliks sūnų ir vėl išskris į niekur. (Niekur = Škotija.) Tie žiūrovai, kurie ieško siužeto intrigos, negaus nieko. Išskyrus skoningai į veikalo visumą įaustus juokelius, stipresnius pastebėjimus bei žodelius. Įaustus nebūtinai kultūringai. Nes pataikaujama žiūrovui, kuris džiūgauja: aga, ir ten, scenoje, savi... Savi tai savi, bet kai tarkuojamos bulvės ir kepami blynai, kad ir kokie gardūs jie būtų, Melpomenė vargu bau leisis, kad ją padabintumėme prijuoste.
 |
| Eimutis Kvoščiauskas (Antanas, „Antoška“, sūnus), Milė Šablauskaitė (Olga, „Baba“, Birutės mama) ir Jūratė Onaitytė (Birutė, Antano mama). Mariaus Macevičiaus nuotraukos |
Esama tokių užuominų. Pavojingai priartėjama, tačiau nenutinka... Todėl neketinu supeikti premjeros. Aktorės Jūratės Onaitytės (Birutė, Antano mama) ir jaunojo Eimučio Kvoščiausko (Antanas, „Antoška“, sūnus) duetas vertas gerų žodžių. Jaunatviškai sušiauštu kuodu, patraukliai džinsuota J. Onaitytės Birutė iš paskutiniųjų dangsto emigrantės gyvenimo skurdą ir raišai (nebesvarbūs motina, sūnus) nuo gimtųjų namų klibikščiuojančius, nutolstančius jausmus. Įdomu, kad aktorė vaidina visai svetimu, personažo balsu, tikrasis išsprūsta labai retai. Aktorius Robertas Vaidotas (Kazys, Kazimieras, Birutės pusbrolis), po palaidais marškiniais patraukliai tautiškas, tikriausiai per reklamą įtikėjęs, kad pergalių link veda alus, galvoti apie pinigus neužmirštantis žmogutis, irgi šviežiai netikėtas. Aktorių, kaip paukštį, atpažįstame iš balso? Čik čirik, tik neapsirik!
Aktorius E. Kvoščiauskas pateko į tikrai gerą kompaniją. Galbūt jis, kaip dažnas dabarties jaunuolis, nemoka didžiųjų kaimynų kalbos, ne viską suprato, ką pasakė, pavyzdžiui, lietuviškai-rusiškai kalbanti aktorė Milė Šablauskaitė (Olga, „Baba“, Birutės mama), tačiau neabejotinai turėjo pajusti epizodinio vaidmens meistrystę. Juolab svarbi skaudžiai pleišėjanti sūnaus ir motinos sąsaja. Kartais atrodo, kad padaužiškas, liežuvio nei tarp, nei už dantų nelaikantis Antanas parodo scenoje ir paties aktoriaus nepamirštus, kad ir kitokius, ankstyvos vaikystės bei jaunystės potyrius, tačiau esama ir stipriau išjaustų, giliau meniškai įprasmintų mizanscenų. Man regis, nauji vardai, išskyrus kviestinių režisierių, Kauno dramos teatre pasirodo retokai, juolab džiugina, kad pagrindinį „Antoškos kartoškos“ vaidmenį įkūnijo perspektyvus, gabus žmogus.
Dar dvi moterys – aktorės Vilija Grigaitytė (Stasė, Kazio žmona) ir Ugnė Rukšaitė (Irena, „Nerena“). Pirmoji – šeimyniškai buitiška, visuomenėje elegantiškai santūri, geografiškai, kaip ir vyras Kazys, sėsli, todėl jie Antanui artimesni už besiblaškančią motiną, antroji – muzikuojanti ir įtartinai (nemoraliai?) šėlioti nevengianti.
Scenoje šmėsteli aktoriai Albinas Budnikas (Vyriškis, buto pirkėjas) ir Ričardas Vitkaitis (Meistriukas, Vyriškio atsivestas meistras), tačiau išsvajotasis Birutės sužadėtinis Polas/Frenkis retkarčiais tepaskambina mobiliuoju telefonu. Ar šviesų dailininkas Dmitrijus Bojarinas į jį nukreipė tokius stiprius prožektorius, kad veikėjas išnyko kaip emigrantų gyvenimo iliuzijos?
Kalbantis apie rūkymą, žodžio po kišenes neieškantis Antoška mesteli dūmijančiuosius ginantį aforizmą: „Gyvenimas vienas, plaučiai – du“. Emigruojantys panašiai samprotauja apie Lietuvą ir platųjį pasaulį...
