Režisierė Yana Ross, statydama spektaklius Lietuvoje, dažniausiai rinkdavosi dramas, dar neįtrauktas į mūsų teatrų repertuarą - Elfriede's Jelinek „Bembilendą“ (2007), Arthuro Schnitzlerio „10 dialogų apie meilę“ (2010), Tadeuzso Słobodzianeko „Mūsų klasę“ (2013, visi trys LNDT), Odono van Horvatho „Vienos miško pasakas“ (2019, Valstybinis jaunimo teatras). Intrigavo būtent autorių ir kūrinių pasirinkimo strategija. Nors režisūra ne visada įtikinamai išreikšdavo spektaklio idėjas, bet kone visais atvejais sužadindavo smalsumą, apie ką jis ir kodėl dabar. Dirbdama Vilniuje, režisierė tam tikru atžvilgiu edukavo teatro bendruomenę ir žiūrovus, nors tokio tikslo gal net nesiekė. Supažindindama publiką su mažiau žinomais tekstais, ko gero, visais jais bandė atskleisti, kokius pavojus šiuolaikinei visuomenei kelia klestintys stereotipai.
Pasklidus žiniai, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Yana Ross kuria spektaklį pagal žurnalo „Gourmet“ 2004 m. rugsėjo numeryje publikuotą Davido Fosterio Wallace'o straipsnį „Apmąstant omarą“, pradėjau laukti premjeros. Wallace'as - kultinė savo kartos amerikiečių asmenybė, pas mus (arba man) menkai žinoma. Pirmasis jo kūrybos vertimas - apsakymų knyga „Užmarštis“ lietuviškai pasirodė tik 2021 m.
Režisuoti spektaklį pagal straipsnį žurnalui, be abejo, netikėtas pasirinkimas. Tiesa, režisierė jau buvo išbandžiusi Wallace'o stilių - prieš porą metų Ciuricho teatre Schauspielhaus Zürich adaptavo scenai jo apsakymų rinkinį „Trumpi atgrasių vyrų interviu“ (Brief interviews with Hideous Men, 1999). Tačiau reportažo apie omarų festivalį, kuris 2004-aisiais Meine vyko jau 56-ąjį kartą, inscenizacija vis dėlto yra kas kita. Net jei saulės nutviekstoje linksmybių ir omarų valgymo šventėje Wallace'as įžvelgia visuotinį pamišimą, o masinės kultūros viešpatavimą laiko grėsme. Svarbi straipsnio intencija - atkreipti dėmesį, ir ne bet kur, o maistui skirtame žurnale, kad paplitęs gaminimo būdas, gyvus omarus metant į verdantį vandenį, sukelia jiems didžiulį skausmą. Tačiau Meino festivalis - šviežių omarų valgymo fiesta - sėkmingai vyksta iki šiol, nors kai kur pasaulyje sykiais grįžtama prie tos pačios temos. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė 2021 m. svarstė Gyvūnų gerovės įstatymo pakeitimus, kuriais, be kita ko, draudžiama kepti ar virti gyvus omarus, aštuonkojus, krevetes. Atsižvelgta į rezultatus tyrimo, kurį vyriausybės užsakymu atliko Londono ekonomikos mokyklos mokslininkai, kad nustatytų, ar moliuskai (tiksliau, galvakojai, pavyzdžiui, aštuonkojai) ir vėžiagyviai patiria skausmą, kančią.
Nors Lietuvoje omarai toli gražu nėra patiekalas masiniam vartojimui, spektaklio aktualumą užtikrina konsumerizmo pertekliaus ir empatijos stygiaus, būdingų šiuolaikinei visuomenei, kritika, išvengiant teisuoliško tiesmukumo. Yana Ross ir aktoriai, dalyvaujantys spektaklyje, taiko lengvos ironijos kodą, ko gero, atsižvelgdami į tai, kad Wallace'as, net rašydamas apie liūdnai pagarsėjusius reiškinius, įžvelgdavo juose juokingų dalykų. Dramatizmo ir komizmo sąveika suteikia spektakliui režisūrinės energijos, atliepiančios Wallace'o stilių. Ir, žinoma, kuriančios sceninę įtampą.
Režisierė reprezentuoja kintančias spektaklio nuotaikas. Keturi aktoriai, apsimovę atpažįstamus tautinio kostiumo sijonus, vilkėdami marškinėliais su Meino festivalio logotipais, užsidėję tautinio kostiumo karūnėles atlieka įžanginį šokį-prisistatymą, tačiau jo komiškumas nenustelbia slogios pasmerktumo nuojautos. Tada visi pasineria į energingą omarų festivalio džiugesį, mėgaujasi, stebėdami, kaip iš didelių garuojančių puodų traukiami šimtai omarų, tiksliau tariant, raudona virto vėžiagyvio spalva nudažyti plastikiniai vaikų žaislai. Vykęs sumanymas, nes figūrėlės barška, dedamos į lėkštes, o užstalėje sėdintys valgytojai laužo lėlyčių rankas, kojas, nutraukia galvas, imituodami omaro dorojimą.
Publikos aktyvumui paskatinti aktoriai užduoda klausimus. Pirmasis - nekalta žinių apie omarus patikra (kokios spalvos jų kraujas, kokia gyvenimo trukmė), antrasis skirtas žmogaus sandarai (kiek mūsų organizme yra vandens, kiek svertų nudirta oda). Žiūrovams paspendžiami spąstai, nes teiraujamasi, ar žmogus irgi yra žvėris. Rinkčiausi apibūdinimą „gyvūnas“, bet suprantu siekį užaštrinti formuluotę. Žiūrovas, į šį klausimą atsakęs teigiamai, pagyvėjusios publikos akivaizdoje kviečiamas į sceną polaroidinei nuotraukai su Martynu Nedzinsku. Menka smulkmena - aktorius sėdi narve, o žiūrovui leidžiama pasirinkti, ar nusifotografuos su juo uždarytu, ar prašys išleisti į laisvę. Tą vakarą žiūrovas paliko aktorių „už grotų“, mačiau, kaip jo veidu nuslinko nusivylimo šešėlis. Nejau po Vilnių pasklis nuotraukos su Nedzinsku narve greta džiūgaujančios publikos? Taip fotografuotis mėgsta medžiotojai prie savo laimikių.
Toks, iš pirmo žvilgsnio atrodytų nereikalingas, žiūrovų aktyvios įtraukties pasitelkimas, tarsi paverčia visus, sėdinčius salėje, ta turistaujančių žioplių minia, kuri stebi Meino festivalyje vykstančius tradicinius jūros deivės rinkimus, užsuka į tirą, šaudo į judančias figūras (gerai sumanytas režisūrinis efektas).
Empatiją spektaklyje išreiškia Elzės Gudavičiūtės įkūnyta jauniausia festivalio dalyvė, nuostabos pilnomis akimis. Ji negali patikėti, kad žmonės tokie nesupratingi, emociškai nejautrūs. Ne tik smerkia pragaištingą jų elgesį su gamta, su gyvūnais, bet ir pati įlipa į didelį garuojančio vandens katilą, kad patirtų tai, ką prieš mirtį jaučia omaras. Vėliau pasislepia raudoname čežančiame omaro kostiume, o kai vėl atgręžia publikai veidą, atrodo, pats jūrų vėžys maldauja gailestingumo.
Jūratei Viliūnaitei patikėti dramatiški epizodai apie traumuotas motinas, spėju, į spektaklio dramaturgiją įtraukti iš rinkinio „Trumpi atgrasių vyrų interviu“. Vienoje iš finalinių scenų aktorė netikėtai užsiriša skarelę ant kaktos, kaip tą mėgo daryti Wallace'as, „kad galva nesusprogtų“, užsideda akinius ir svarsto, kas yra gera literatūra.
Aktorių Jūratės Vilūnaitės, Salvijaus Trepulio, Martyno Nedzinsko perteikiamas nuotaikas vienija beaistrė pasmerktumo būsena, persmelkianti visą spektaklį. Kad ir kas jie būtų - naratoriai, omarų virėjai ar valgytojai, sutrikusios, traumuotos motinos, tėvų užguiti vaikai suaugusiųjų kūnuose - pasmerktumas kaip nuolat besisukantis skriaudų, daromų vieni kitiems, ratas, asmeninių ir globalių katastrofų grėsmė ar patį Wallace'ą apėmusi stipri, persekiojanti depresija, lėmusi jo savižudybę, tvyro tarsi garai, besiveržiantys iš viryklių, verdančių omarus.
Yanos Ross spektaklis man priminė kitą, nepalyginamai radikalesnį omaro paruošimo scenoje būdą. Socialinio teatro kūrėjas ir provokatorius Rodrigas Garsia buvo vienas iš tų, kurie 2009 m. pelnė Europe Prize Theatrical Realities. Europos apdovanojimų už teatrinę realybę ceremonija vyko Vroclave, į programą buvo įtrauktas ir pusvalandžio trukmės Garsia performansas „Nelaimingi atsitikimai: nužudyti, kad suvalgytum“ (Accidens: Matar para come, 2005), sukėlęs dalies žiūrovų pasipiktinimą, aktyvius Gyvūnų teisių gynėjų protestus, kai atlikėjas žiūrovų akivaizdoje nukankino, iškepė ir suvalgė omarą.
Išėmęs vėžiagyvį iš talpos su vandeniu, Garsia pakabino jį ant virvės pusantro metro aukštyje virš grindų. Omarui prie kūno įtaisė mikrofoną lėtos mirties garsams fiksuoti. Rūkydamas cigarą stebėjo omarą, retkarčiais apliedamas jį vynu. Galiausiai nukabino nuo virvės, sukapojo virtuviniu smulkintuvu, apibarstė prieskoniais ir iškepė aliejuje. Įsipylęs baltojo vyno taurę, kramsnojo omarą, pasakęs, kad žiūrovai gali skirstytis - netrukdys mėgautis kepsniu. Rodymą, kuriame buvau, nutraukė žiūrovas, dar gyvą omarą nukabinęs nuo virvės ir įmetęs atgal į indą su vandeniu. Supykęs atlikėjas, rėkdamas kažką panašaus į „Dink iš čia, tai mano spektaklis“, išvarė drąsuolį iš salės. Pasibaigus seansui, prie teatro jau budėjo keletas policininkų.
Tai tiek apie omarus teatre. Ir apie mus už teatro sienų.
Wallace'as savo sprendimą neužbaigti romano „Begalinis pokštas“ (Infinite Jest, 1996) fabulos aiškino tuo, kad „visi atsakymai yra po paskutinio puslapio“, „už pačios istorijos rėmų“. Ten ieškokime ir spektaklio „Apmąstant omarą“ tęsinio bei padarinių. Apie Yanos Ross spektaklį įdomu galvoti, o tai, kas galėtų būti yda, yra stilistinė jo ypatybė - neišbaigtumas, kažko daugiau trūkumas, fragmentuota sujauktų jausmų išraiška. Ir nerimą kelianti pasmerktumo nuojauta.
