Drąsos rezervatas lietuviškame teatre

Ingrida Ragelskienė 2016-11-22 lrytas.lt, 2016 11 21
Scena iš spektaklio - diskusijos #TEVYNE arba #RODINA. Dmitrijauss Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio - diskusijos #TEVYNE arba #RODINA. Dmitrijauss Matvejevo nuotrauka

aA

Socialiniuose tinkluose aptikau tik porą šimtų grotažymėmis pažymėtų raktinio žodžio TĖVYNĖ paminėjimų. Ir tai, didžioji dalis sugeneruota lapkričio 19 d. Lietuvos rusų dramos teatre įvykusios spektaklio - diskusijos „#TEVYNE“ arba „#RODINA“ premjeros kūrėjų. Vis dažniau būna drovu eitį į jautrių nūdienos temų išprovokuotą spektaklį. Dėl daugybės priežasčių - nes gal dar tą pačią dieną praskrolinai dešimtis antraščių, skelbiančių, kad „dabar jau tikrai tikrai užpuls“ ir vėl nepagalvojai, kaip jaučiasi Lietuvos rusai, diena iš dienos, metai iš metų gyvendami tokių antraščių apsuptyje. Arba paskubomis paskaitei keletą straipsnių apie kultūros naujienų fejerverkus, atsitikusius EU, o širdyje tylus ilgesys penkis kartus matyto Lietuvos rusų dramos teatro „Karaliaus Lyro“. O kaip dažnai spėji sušvirkšti nuodų dozę nerangiam tautiečiui, per ilgai besikuičiančiam prie savitarnos kasų, nusišnekančiam facebooko komentaruose, ar tiesiog prišnerkštusiam šalia šiukšlių konteinerio?

Net paviršutiniškas tyrimas google pagalba patvirtina - mes, lietuviai, tikrai nehaštaginam žodžio Tėvynė, vengiam perdėtai gilios analizės, nuoširdžių komentarų šio objekto atžvilgiu ir, jei jau visai atvirai, - pradėjus gilintis, ką kiekvienam iš mūsų reikštų ši sąvoka, tektų susidoroti su keletu sluoksnių gerokai pervirusių emocijų. Čia tikrai identifikuotume liūdesį, skausmą, neviltį, baimę, vienatvę, savotišką našlaitystę, neišsipildžiusią, sopulingą meilę, skriaudą, nusivylimą, trumpalaikio grožio, pilnatvės atšvaitus ir dar daug visokios velniavos.

Tuo tarpu Lietuvos rusų dramos teatre režisieriaus iš Latvijos Georgijaus Surkovo, lietuvės dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės, latvių dailininkių Daces Slokos, Sintijos Jekabsones ir unikalių teatro trupės aktorių pastangomis gimė šviesus, išmintingas, saikingai provokuojantis, bet tikrai pareikalavęs maksimalios kiekvieno iš spektaklio kūrėjų asmeninės drąsos ir visiško atvirumo spektaklis. „#TEVYNE“ sukurta, remiantis G.Surkovo kūrybinės laboratorijos „Mano meninis gyvenimas“ medžiaga. Jaunam režisieriui nesvetima kitataučio, turinčio išlikti, prisitaikyti, įrodyti teisę į pilnavertį kūrybinį gyvenimą mūsų kaimyninės Latvijos sociume patirtis. Gal subtili, įsiklausanti, talentinga režisieriaus asmenybė ir tapo tiksliausiu raktu, leidusiu išprovokuoti atvirumui tokių skirtingoms gyvenimiškoms patirtims, įvairaus amžiaus, radikaliai skirtingų nacionalinių tapatybių, skirtingas kūrybines teatro kartas atstovaujančių aktorių kolektyvą.

Tikras šio spektaklio atradimas - trijų kartų dialogas, jų gebėjimas neužgožti vienas kito, tam tikros pagarbios subordinacijos, laisvės nebijoti kolektyvinės kūrybos, ja mėgautis ir siekti tikslaus asistavimo partneriui, atliekant solo monologo partiją. Labai tiksliai apibrėžtas spektaklio-diskusijos žanras leidžia šiek tiek atviriau, spontaniškiau žiūrovui reaguoti į spektaklio veiksmą. Todėl toks nepamirštamas kolektyvinio juoko pliūpsnis, „#TEVYNES“ kūrėjams su aštria ironija pradėjus preparuoti lietuviškos Palangos, mokykloms adaptuotos istorijos fenomeną ir toks brangus, kartu su dar keliais šimtais žiūrovų tramdomų ašarų gniužulo vis stipriau gniaužiančio gerklę pojūtis, išgyvenant autentiškas aktorių Larisos Popovos, Ingos Maškarinos, jaunojo Telman Ragimov istorijas.

Stulbina kiekvieno spektaklyje vaidinančio aktoriaus gebėjimas ateiti į sceną įsisupus į savo asmeninio mito apie namus, maistą, kraujo ryšius, vaikystę, mokyklą, kūrybą, meilę ir neapykantą, audinį. Trylika aktorių, vaidinančių spektaklyje, iš esmės pateikė trylika visiškai skirtingų, autentiškų, individualių ir labai lakoniškų Tėvynės apibrėžimų. Štai tik keletas jūsų teismui: tai kalba, mirtis, nacizmas, šeima, tai ko nėra, pakantumas, namai, šakotis, konfliktas, vieta, kur gimiau...

Spektaklio dramaturgė G.Labanauskaitė sukonstravo savo „verbatimo - personažų samprotavimų, išsakytų balsu, dokumentinį atkartojimą“ pjesę kaip pačios griežčiausios, lakoniškiausios ir talpiausios struktūros genomą. Dramaturgės meistrystę liudija pojūtis, kad išėmus bet kurį monologą iš geležine logika paremtos spektaklio struktūros, liks žiojėti genetinio kodo žaizda. Spektaklis netektų esminio savo unikalumo ir paveikumo, eliminavus labai tiksliai dramaturgiškai dozuojamą kiekvieno personažo individualų skambesį bendram temos sraute. Kūrėjams išsaugoti balansą tarp individualaus ir grupinio patirties liudijimo padėjo ir suvokimas, kad reikia maksimaliai tiksliai perteikti visą paletę skirtingiausio tautinio identiteto apibrėžčių.

Kas jis, žmogus, neturintis tautinio identiteto - leidus sau išgirsti autentišką aktoriaus pasakojamą istoriją, pagaliau galima išsigydyti nuo pomėgio klijuoti etiketes ir pasmerkti, nuteisti visus be kaltės kaltuosius. Ypač jei išaiškėja, kad tas jaunas žmogus gimė Lietuvoje, nors yra mamos rusės ir tėčio azerbaidžianiečio meilės ir santarvės vaisius. Maža to - tobulai kalba lietuviškai, myli lietuvę, puikiai išmano mūsų istoriją, yra velnioniškai talentingas ir nori save identifikuoti, realizuoti ir kurti teatro meną ir darnią šeimą tik čia - Lietuvoje. Ir galiausiai - taip, jis būtų kartu su mumis, taip, lietuviškoje apkasų pusėje - jei staiga žalieji žmogeliukai pradėtų veržtis iš tautinių portalų antraščių. 

recenzijos
  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.

  • Sodo spalvos

    Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.