Teatro laboratorija „Atviras ratas“ - bene vienintelis profesionalus teatras Lietuvoje, užpildantis repertuaro paaugliams nišą. Tad džiugu sulaukti premjeros būtent šiam, teatrinės visuomenės dažniausiai ignoruojamam, žiūrovui. Jau nuo trečio kurso aktorių vaidinamas/improvizuojamas Jeromo Davido Salingerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“ buvo vėl prisimintas, tik šįkart spektaklio dramaturgo bei aktoriaus Justo Tertelio ir režisieriaus Aido Giniočio pagalba virto spektakliu. Joachimas Schollis knygoje „50 žymiausių XX amžiaus romanų“ gana tiksliai įvertino Salingerio kūrinį: „Visų laikų viso pasaulio paauglių knyga. Kol šešiolikmečiui gyvenimas atrodo šūdas, romanas „Rugiuose prie bedugnės“ bus populiarus.“ Tiek spektaklyje, tiek ir pjesėje „Sudie, idiotai! Arba ne rugiuose, bet prie bedugnės“ juntami šio romano atspindžiai, gana tikslus paauglio pasaulėžiūros, pasaulio suvokimo vaizdavimas.
Kas yra idiotas - aš ar tu? Ar gali būti visi idiotai išskyrus vieną - tave patį? Veikėjų pasidalijimas stovyklomis akivaizdus: Martynas (Ainis Storpirštis) vienintelis nuolatos išlieka dėmesio centre, kitais susidomima tik kartais, kai jis pats nutaria, kad jau laikas: tai jo pasakojimas, jo pasaulis, jo prisiminimai. Tardytojai sėdi prie stalų, sustatytų ratu, jis - viduryje, beje, neturėdamas ir stalo, kuriuos turi likusieji, tik kėdę, už kurios nepasislėpsi. Šalia tokios minimalios scenografijos svarbus apšvietimas: jis padeda atskirti esamąjį laiką nuo iš praeities iškylančių scenų bei, išskirti iš minios vieną kurį stalą, sukurti šaltą tardymo, beveik puolimo, atmosferą - prožektoriai, nukreipti į vieną asmenį, kitiems leidžia jaukiai sėdėti prieblandoje. Tai verčia nejaukiai jaustis Martyną, o kartais ir patį aktorių. Tokį ilgą laiką neturėti galimybės pailsėti, be abejo, sunku. Tad nors nervingumas čia išties reikalingas, kartais žiūrovas jo gauna dvigubai daugiau, šitai ypač pritinka šnekant apie antrąją premjeros dieną. Veikiausiai spektakliui apsišlifavus, aktorius atsikratys nereikalingos įtampos bei teatrališkumo ir liks tik tos būsenos, kurios kyla iš paties personažo. Kad ir kaip ten būtų, sprendimas paskirti Martyno vaidmenį būtent šiam aktoriui abejonių nekelia. Tiek fiziniai duomenys (susitaršę plaukai, gerai įvaldyta plastika, jaunatviškas užsidegimas bei tikrumas), tiek ir vaidybos maniera smarkiai, tačiau neprikišamai gestikuliuojant, gestams išsprūstant savaime - visa tai labai tinka jautriam, tiesos bei maksimalizmo gyvenime ieškančiam paaugliui, nepripažįstančiam prisitaikymų ir taisyklių, kuriam beveik viskas atrodo „šūdų duobė“.
Bendravimui su teismo komisija, kaip, tikriausiai, ir su dauguma kitų žmonių jis pasirenka ironiją - ginklą, kuriuo nesiginama, o puolama. Tad nieko keisto, kad jis prieš visus lieka vienas - kai puoli, visi nuo tavęs atsitraukia. Martynas pyksta, kad visi „netikri“, bet jis pirmas pradeda tą netikrumo žaidimą, užgindamas savo pašnekovams būti tikriems, ir tai dažna (amžina?) paauglių problema: norėti, kad tave išgirstų (dažniausiai net nepasakant tikslesnio žodžio), bet nesiklausyti kitų.
Ironija bei sarkazmas tiek personažui, tiek aktoriui tinka, tačiau rizikuojama užsižaisti: kai jų per daug, jie pradeda varginti, netgi kelti nuobodulį. Tai buvo vienas iš pagrindinių pirmos ir antros premjerų skirtumų, - antrąją dieną iš po ironijos kaukės buvo beveik neįmanoma įžiūrėti gyvo žmogaus, o jis turėtų būti, norint, kad spektaklis nepraeitų tik viena linija, kad jam nepritrūktų spalvų ir kad ta ironija būtų paveiki. Juoba, kad nuo šio aktoriaus ypatingai smarkiai priklauso visa spektaklio eiga - visi kiti yra tam, kad padėtų jo personažui atsiskleisti, tad jis ir diktuoja taisykles. Kiti aktoriai vaidina po kelis vaidmenis: komisijos narius ir žmones iš Martyno praeities. Dauguma jų tipizuoti, neturintys individualių charakterių. Veikiausiai tai susiję su tuo, kad mums rodomas pasaulis yra pateikiamas pagrindinio veikėjo - paauglio akimis, o, pasak jo, visi jie yra apsimetėliai.
Tik pasirodžius Martynui spektaklis įgauna labai greitą tempą, jo mintys liejasi ne galvoje, o garsiai, vos spėjant jas ištarti greitakalbe. Vienu metu prieš akis iškyla viskas, kas šioje galvoje susikaupė: brolis Remis, raudoni troleibusai, filosofijos egzaminas, tinklinis... Sąmonės srautas įgauna prasmę vienam iš komisijos narių atsistojant, šiek tiek pasitaisant drabužius ar šukuoseną ir virstant kažkuo kitu: dėstytoju, kambarioku, prostitute... Bet ir tuomet tempas nelėtėja, viskas vyksta pašėlusiai greitai: atėjau, pamačiau ir vėl pralaimėjau. Daugybėje praeities scenų matome Martyno bandymą bendrauti, kuris kiekvienąkart baigiasi nesusišnekėjimu, dažnai ir gavimu „į snukį“. Muštynių scenose pirmauja aktorius Giedrius Kiela, „marozišku“ charakteriu apdovanojantis jau ir tardytoją. Komiški epizodai, per pjesės skaitymą „Versmių“ festivalyje žiūrovams kėlę nenutrūkstamas juoko bangas, premjeros dienomis praėjo gerokai ramiau, pateikdami ne tik komiškų, bet ir tragiškų atspindžių.
 |
| Vladas Bagdonas spektaklyje „Sudie, idiotai!“. Kamilės Žickytės nuotraukos |
Istorijos, pasakojamos komisijos nariams, dažnai pradedamos pasakoti ne jiems, o publikai. Tai man priminė žodžius iš vieno Milano Kunderos romano: „Mes rašome knygas todėl, kad mūsų vaikai mumis nesidomi. Mes kreipiamės į anoniminį pasaulį, nes mūsų žmonos užsikemša ausis, kai mes kalbamės su jomis.“ Taip ir mes, anonimai, sėdintys tamsoje, esame arčiau Martyno, nei likusieji. Mes juokiamės iš jo pašaipų, tuo tarpu veikiantieji scenoje išlieka rimti, mes einame kartu su juo, visi kiti - prieš jį.
Antroji spektaklio pusė, nuo Miglės (Benita Vasauskaitė, Vesta Šumilovaitė) pasirodymo, pradeda judėti kita linkme ir kitokiu ritmu. Tempas staiga sulėtėja. Tai jau nebe Martyno, o Miglės linija, primenanti apie tragediją, kuri anksčiau neatrodė svarbi - dingo žmogus. Išvydus Miglę, apie kurią tiek buvo šnekėta, galima kiek nustebti - ji visiškai paprasta, galima sakyti, „jokia“. Apie jos charakterį nieko negalime suprasti, tik tiek, kad ji išsigandusi, susikausčiusi, pasimetusi. Neatrodo, kad Martynas tai pastebėtų, jis neskuba jos globoti, klausti, kas atsitiko. Peršasi išvados: arba ji visą laiką tokia, arba tarp jų jau įprasta, kad problemų turi tiktai Martynas, kad jie dažniausiai šnekasi tik apie jo mintis, jo gyvenimą. Situacija primena neseniai pasirodžiusį Rugilės Barzdžiukaitės spektaklį „Hipokampas“ - turintis problemų vaikinas ir psichologiškai nuo rūpinimosi juo išsekusi, pasimetusi mergina. Kentėdami patys, kankiname ir savo artimuosius, tačiau būdami taip įsigilinę į savo kančią, to net nepastebime. Taip atsitiko ir Martynui, atrodo, jis tą suvokė, sužinojęs, kad ji nevaikščiojo į paskaitas, kad fotografavo tiltus, kad darė tai, apie ką jis nė nenutuokė. Čia veikėjas pasikeičia, staiga surimtėja, nebelieka ironijos, vaidybos. Paskutinis jo prisiminimas Mokytojo (Vladas Bagdono) namuose pasakojamas be jokių pašiepiančių komentarų ir tai ne tik todėl, kad Mokytojas jam buvo artimas žmogus...
Vlado Bagdono monologas tarytum sustato istorijos akcentus į savo vietas. Jis vienintelis iš likusių veikėjų atitrūksta nuo minios ir tampa gyvas. Be to, jis pažįsta šiuos abu paauglius ir gali įvertinti situaciją, netgi prisiimti sau, kaip suaugęs asmuo, didžiąją dalį kaltės. Ainiui Storpirščiui tai vienintelis epizodas spektaklyje, per kurį jis gali pailsėti, pirmą kartą visų akys nukreiptos ne į jį. Tuo pačiu tai ir pirmas kartas, kai šis veikėjas kažko iš tikrųjų klausosi.
Keista tyla po mokytojo kalbos, lyg visi jau būtų išsekę. Išties, šiandien jau gana. O tada isteriški Martyno bandymai kalbėtis toliau, dabar jis „nebeišsikalinės“, tegu tik jo klausia... Panašu, kad jis ne vien suvokia situaciją, nori padėti, bet ir nežino, ką veikti toliau. Posėdis baigėsi ir reikia kažkur eiti, Martynas nežino kur, o gal jau ir žino - pas Miglę, bet šis kelias gana baisus. Galbūt tai buvo noras, kad jį sustabdytų, bet žmonės nesimoko iš savo klaidų, jie tik linkę jas analizuoti. Paskutinis Martyno šūksnis „Sudie, idiotai!“, sviedžiamas skambantis telefonas jau sėdint šalia Miglės - tarsi visiškas nusivylimas žmonėmis. Tiek laiko ieškojęs ir laukęs jis nutaria: „jie visi yra dingę be žinios“, ir tai nepasikeis. O tada salėje vėl - posėdis, vėl dingo žmogus, šįkart greičiausiai jis. „Dingusieji be žinios“ šaltais veidais nagrinės jo dingimą ir kažkam kitam postringaus apie tragedijos rimtumą.
