Ironiška, kad norėdami pabrėžti miesto gyvybę kūrėjai pasirenka eliminuoti pagrindinį jos elementą – gyventojus. Spektaklis subtiliai sufleruoja: nors miestas pavargęs nuo jį dusinančios žmonijos, be šios simbiozės negali egzistuoti.
Nors Artūro Areimos spektakliuose būtent aktoriui tenka pačios sunkiausios emocinės užduotys, spektaklio „Žmogus – miestas“ scenovaizdyje erdvės emociniam santykiui neatsiranda.
