Vienoje erdvės pusėje sukrautas didžiulis kalnas tuščių dėžių alkoholio tarai, kitoje – atviros knygų spintos. Taip „Dugno“ herojai atsiduria tarp prasigėrimo ir išminties.

Prieš užgęstant šviesoms nuskamba aktoriaus Sauliaus Čiučelio klausimas: „Jei ne aš, tai kas kitas?“. Šįsyk norėjosi pakilti ir su liūdesiu ištarti: „Tai jau tikrai ne aš, mielieji.“

Naują sezoną Nacionalinis dramos teatras atidarė jau net banaliai kultiniais vadinamų brolių Olego ir Vladimiro Presniakovų pjese „Hungaricum”. Klausimas, apie ką buvo R. Kudzmanaitės spektaklis, taip ir liko neatsakytas.

Prieš dvidešimtį metų apšiurusi fabriko patalpa tapo Ilgąja sale, čia pirmą kartą suvaidinta Aušros Marijos Sluckaitės adaptacija „Smėlio klavyrai“ pagal Johanneso Bobrovskio romaną „Lietuviški fortepijonai“.

Ar tikrai būtų kas pasikeitę, jei atsisakę bereikalingų pretenzijų ir sąšaukų su Antikos tragedijomis ir jų veikėjų likimais, spektaklio autoriai savo personažus būtų pavadinę bet kokiais kitokiais vardais?

Bendrame Anželikos Cholinos sukurtų šokio spektaklių fone „Ana Karenina“ atrodo gerokai brandesnė nei kiti spektakliai ir nusileidžia gal tik „Moterų dainoms“.

Sezonui vos prasidėjus, puikią pergalę visgi laimėjo jo didenybė Teatras. Net tris dienas iš eilės panevėžiečiai buvo kviečiami į Sauliaus Varno režisuoto spektaklio pagal Henriko Ibseno dramą „Kai mes mirę nubusim“ premjerą.

„Mistro“ tekste išrašyti realūs istoriniai personažai nėra teatriniai personažai tiesiogine šio žodžio prasme – nepaisant viso jų fejeriško teatrališkumo. Ir tam, kad scenoje jie būtų ne kalbantys dvimačiai pavidalai, reikia visų pirma labai paveikaus režisūrinio rakto-sprendimo.