Antano Škėmos „Baltosios drobulės" inscenizaciją galima pagrįstai vadinti svarbiausiu ne tik prasidedančio Kauno valstybinio dramos teatro (KVDT) sezono, bet ir kelių pastarųjų metų miesto teatrų įvykiu. Lietuvių klasiko sudėtingo likimo kūrinio premjerai buvo lemta atverti rekonstruotą KVDT Didžiąją sceną. Įvykis nusipelnė daugiau nei tik vieno eksperto įvertinimo.
Spalio 12-ąją Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre pagaliau buvo atvertos Didžiosios scenos durys. Didžioji teatro rekonstrukcija pamažu buvo pradėta dar režisieriaus Gintaro Varno (buvusio teatro meno vadovo 2004-2007 m.) laikais. Vis dėlto teatras nesislėpė po remontais ir pernelyg nedejavo, nors buvo dėl ko, atvirkščiai - prasidėjusį laikotarpį konceptualiai įvilko į "teatras be stogo" reklaminį drabužį ir toliau kūrė aukšto meninio lygio spektaklius, atrado jiems naujas erdves, inspiravo įdomius teatro sumanymus.
Didžiausias „naujų žemių„ atradėjas buvo G.Varnas. Surasta Ilgoji salė, kurioje gimė garsioji „Heda Gabler", konceptualiai panaudojami Didžiosios scenos užkulisiai („Nusikaltimas ir bausmė", „Nusiaubta šalis"). Turbūt daug kas pamena tuos pirmuosius klaidžiojimus teatro kiemelyje, stoviniavimus dulkėtuose koridoriuose, byrančio tinko fone, pamažu apgaubiamus celofanu senus fotelius ir svarbiausia - teatro įvykio laukimo jausmą, įvykio, kurio joks byrantis tinkas negalėdavo sustabdyti.
Teatras buvo gyvas ir pulsuojantis, nors tai neabejotinai visiems kūrėjams ir darbuotojams buvo vienas sunkiausių laikotarpių. Visiškai uždarius Didžiąją sceną darbams, vaidinimai persikėlė į kitas atrastas ir naujai atrandamas bei kuriamas mažesnes scenas. Vis dėlto visi nekantriai laukė Didžiosios scenos atidarymo, kad Kauno dramos teatras pagaliau galėtų visavertiškai funkcionuoti.
Neminėsiu scenos techninių galimybių, apie tai buvo daug rašyta ir kalbėta, tačiau matosi, kad dar ne viskas iki galo padaryta, ir tikrai teisėtai norisi priimti atsiprašymus dėl nepakankamai gerai įrengto balkono ir galerijų, kuriuose matomumas buvo itin prastas. Ir tikėtis, kad ateityje tai bus pataisyta. Vis dėlto žmonės iš tiesų buvo ištroškę to teatro stebuklo ir per daug nemurmėdami visaip patoginosi savo kėdėse, kai kurie didžiąją dalį spektaklio išstovėjo, taigi teatralai tikrai turėtų įvertinti šį pagarbų žiūrovų laukimą.
Didžiosios scenos atidarymui pasirinktas gana konceptualus variantas. Iš esmės susikoncentruota ties atidarymo spektakliu - Jono Jurašo „Balta drobule„. Reikia pagirti ir programėlės sudarytojus bei dizainerius už konceptualų sprendimą. Minimalistinis juoda ir balta švietė ir prie teatro įėjimo. Atidarymo vakarą žiūrovus pasitiko trumpi džiazo inkliuzai, jokios perdėtos pompastikos, žodžiu, viskas vedė būsimos premjeros link. Žinoma, nieko stebėtino, kad premjerinį spektaklį stato J.Jurašas, stipriai susietas su šiuo teatru, prieš kelerius metus naujai sugrįžęs į Lietuvos teatro gyvenimą. A.Škėma kažkada taip pat vaikščiojo šio teatro koridoriais. O jo "Balta drobulė" - tai talentingo menininko kūrinys, pralenkiantis laiką. Taigi, Didžiosios scenos atidarymas - graži duoklė ir istorijai, o žiūrovui?
Deja, nuo pat teatrinio vyksmo pradžios galvoje ėmė suktis mintys, kaip būtų, jei būtų... Esu gana jaunas žmogus, nors jau galiu sakyti „mano laikais". Tai tais dar visai nesenais paauglystės laikais, kai į rankas pateko A.Škėmos „Balta drobulė". Maža būtų pasakyti, kad negalėjau atsidžiaugti kažkuo tikru: aštriu, gyvu, karštu žodžiu. Ta kitokia romano struktūra, kuri daugelį varė į neviltį, tas sąmonės srautas, ta karštligiška kalbėsena - sužeisto žmogaus be tėvynės, artimųjų, meilės. Menininko, kuris įkalintas kurti eilerasčių strofas tarp 1-ojo ir n-ojo aukštų.
Gaila, bet tai, kas vyko scenoje, buvo pernelyg iliustratyvu. Jeigu tai būtų spektaklis senajam Kaunui, dar būtų galima suprasti, aštri tema, truputis padorumą peržengiančių nuogybių, truputis keiksmų, ir dar į nugarą kvėpuojanti sovietinė valdžia. Ką dabar matėme teatro scenoje, tai buvo istorija, literatūros pamoka, trumpam atgyjanti praeitis. Bet juk teatras turi alsuoti čia ir dabar.
Pagrindine problema buvo ne scenoje atkurta penktojo dešimtmečio Niujorko aplinka: veikėjų drabužiai (kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė), tą įvaizdį papildanti Lino Rimšos muzikinė partitūra, taiklios scenografo Gintaro Makarevičiaus vaizdo projekcijos: naktinio miesto, Niujorko gatvių, lietuviškos jūros, šinšilų vaizdai, o būtent režisūrinės metaforos, taiklių sprendimų stoka. Be abejo, negalima sakyti, kad nebuvo konceptualumo ir transformacijų: kaip, pavyzdžiui, spektaklio centrinis elementas A.Garšvos liftas-narvas, tačiau žiūrint spektaklio visumą atrodo, lyg matytum autoriaus remarkų išpildymą, o ne savitą kuriamą pasaulį, kuris čia ir dabar paliestų žiūrovo sąmonę. Kartkartėmis stiprinant pagrindinio veikėjo A.Garšvos (akt. Darius Svobonas) išgyvenamą vidinę būseną, stambiu planu vaizdo projekcijose rodomas jo veidas, nejučia primena toje pačioje salėje (tik kitoje jos pusėje) vaizdo projekcijose rodytą Raskolnikovo atvaizdą „Nusikaltimo ir bausmės" (rež. G.Varnas) pastatyme. Tas prisiminimas dar labiau pabrėžė atskirtį tarp rodomos „Baltos drobulės" nesuaktualinimo ir XIX a. kūrinio, kuris gyvai vedė žiūrovą žmogžudžio kančios ir atsivertimo link., priartindamas jį prie esamojo laiko. Ir ne gausios technikos naudojime glūdi teisingi sprendimo variantai.
O juk A.Škėmos kuriamas pasaulis tikrai nėra tolimas. Emigracija vyko ir vyksta, juo labiau vidinė žmogaus menininko drama. Tiesa, tuo metu ji buvo priverstinė, taigi galima suversti kaltę sistemai, bet kai ji vyksta savo noru, tos emigranto patirtys niekur nedingsta, jos transformuojasi, ar tai nėra tragedija? Žmogaus akistata su savimi, su svetimu pasauliu. O vidinė atskirtis, menininko, kuriam galbūt nereikia niekur išvykti, bet jis yra savo šalies užribyje, kurio žodžio jau niekas neskaito, o jis kitaip nebemoka rašyti? Menininko žodis nepasiekia kito. Ar tai ne tragedija? Iš karto iškyla Oskaro Koršunovo interpretacija emigracijos tema. O kuo prastesnis už Marių Ivaškevičių A.Škėma? Tikrai niekuo. Taigi J.Jurašo Antanas Garšva pasilieka tame up and down, tame lifte-narve, sunkiai iš jo išsiverždamas. Žinoma, tai sudėtingas kūrinys, kuris, regis, pats diktuoja pastatymo sąlygas, bet čia nereikėtų apsigauti.
Spektaklis sudėliotas iš scenų-koliažų, labai mėgstamų režisieriaus. Vienos jų veiksmingesnės, kitos mažiau veiksmingos, suprantama spektaklis dar įgaus dinamikos, nes pirmieji susitikimai su publika yra didžiausias išbandymas ir patikrinimas. Dar ne viskas iki galo sustyguota, tačiau matėme jau ne eskizą, o bendrą spektaklio koncepciją. Norėtųsi išskirti vieną sceną, kuri vyksta lifte, kai trumpai pasirodo senas ponas (akt. Artūras Sužiedėlis) su įgrūsta į narvą galva ir jį maitinanti sena ponia (Eugenija Bendoriūtė), pora šinšilų, net nenutuokiančių, kad jomis virto jau senų seniausiai. Tokių tikslių režisūrinių potėpių labai trūko per visą spektaklį, kad pulsuotų ne tik A.Garšvos, bet ir publikos sąmonė iki bravo, iki garsiojo režisieriaus P.Brooko aprašytosios pauzės, kai pasibaigus spektakliui viskas sustingsta priimti meninio stebuklo.
Žinoma, aktoriai nesiilsi ir padeda spektakliui judėti. Itin plastiškai ir skaidriai kuriama Garšvos pirmoji meilė Jonė (akt. Inga Mikutavičiūtė). Gaivalingas Sauliaus Čiučelio kuriamas enkavedistas Simutis. Aktorius Sigitas Šidlauskas tiesiog mėgaujasi liftininko Stenlio kuriamu personažu - dėl to jo portretas gyvas gana išbaigtas. Fantasmagoriškai iš preities iškylantys tėvo (akt. Gintaras Adomaitis) ir Motinos (Daivos Stubraitės) paveikslai jau kita gaida nuskamba spektaklyje ir iki galo išlaiko kuriamų fantazminių charakterių liniją. Trumpas, bet ryškus Ženios (akt. Ugnė Žirgulė) personažas. Aktorius Liubomiras Laucevičius nuosekliai ir sėkmingai kuria Daktaro Igno paveikslą. Vis dėlto tarp visų jų dar trūksta bendrų jungčių, perėjimų, susikalbėjimo.
D.Svobono A.Garšva tai pasirodo, tai išnyksta, ir tikriausiai vaidmens kūrimą sunkina tas jo apribojimas, gana sustingusioje teatro metaforoje. Tarp jo ir Elenos (akt. Eglė Mikulionytė) dar sunkiai mezgasi kūrybinis susikalbėjimas. Aktoriui Mindaugui Jankauskui reikėtų pasitempti kuriant liftininko Džo vaidmenį, juolab kad jis pradeda spektaklį, nes kol kas personažo kūrimas nublanksta prieš dainavimą.
Tarti sveikinimo žodžiai, Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus palaiminta scena, regis, viskas paruošta naujiems kūrybiniams iššūkiams ir dar tikrai ne metas scenos apdengti balta drobule. Todėl nuoširdžiai norisi palinkėti - Didžioji scena, nesiilsėk ramybėje, kad būtų vykdomi ieškančiųjų įstatymai!
