Sąmoningai dekonstruoto, fragmentuoto pasaulio vaizdinius dažnai siūlančio teatro kontekste „Saigonas“ iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip šiek tiek nostalgiškas tradicinės teatro dėžutės galimybių, nuosekliai pasakojamos istorijos, paralelinių erdvių ir laikų malonumo (įmanomumo), psichologinės ir kvazirealistinės vaidybos manieros dermės priminimas. Ir vis dėlto „Saigonas“ peržengia šias žinojimo apie tradiciją klišes. Jame netiesiogiai, o svarbiausia - neagresyviai tradicija „įkalbama“ susitaikyti su neišvengiamu aktualaus dokumentinio teatro poreikiu. Ir teatrui tai negresia tapatybės praradimu, kaip ir tikrovė čia „nevaidina“ turinti pretenzijų tapti scenos pakaitalu. Režisierei Caroline Guiela Nguyen pavyksta meistriškai, net pernelyg sklandžiai, be estetinio „mikčiojimo“ balansuoti tarp grynojo teatro formos ir savojo teksto „pagal tikrus įvykius“, kalbėti apie politinius įvykius ne politikuojant, o liejant (melo)dramatiškas ašaras ir susikoncentruojant į didžiosios istorijos atspindžius - pasakojimus apie nepastebimų, nenorimų pastebėti žmonių tapatybės aižėjimą, praradimą. Tokia „Saigono“ personažų - žmonių šalia „didžiųjų pasakojimų“ - susitaikymų su istorija ir prisitaikymų prie jos kaina.
Kaip vietinis atradimas šiame „Sirenų“ spektaklyje svarbesnė pažintis gal ne su kitokia teatro forma, o su mums beveik nežinoma istorija - prancūzų pralaimėjimu Vietnamo nacionalistams ir komunistams bei priverstiniu pasitraukimu iš Saigono, teisingiau - su socialinėmis, psichologinėmis istorijos traumomis.
Spektaklio veiksmas vyksta 1956 ir 1996 m. restoranėlyje „Saigon“, kurį iš Saigono į Paryžių - sekdama žuvusio sūnaus pėdomis, norėdama būti kartu su juo, švęsti gimtadienius paskutinėje jo buvimo vietoje - perkėlė vietnamietė Marija Antuanetė. Su neslepiama aistra hiperrealizmui atkurtas rytietiškas restoranas spektaklyje yra teatro, didžiosios istorijos ir personažų gyvenimo scena su atskira pakyla prancūziškoms dainoms - jos „Saigone“ įvairiomis šio epo akimirkomis reiškia išdavystę, kolaboravimą, atsiminimus, prisitaikymą, tiesiog kartėlį. Pagaliau pakyla dainoms - dar vienas privalomas kičinis, restoranėlio aksesuarus papildantis erdvės elementas. Juk režisierei tai tarsi sociologės kabinetas, neretai spektaklyje tampantis psichoanalitikės ar tiesiog savųjų personažų guodėjos erdve. Net „ketvirtoji siena“, permatoma scenos uždanga iš polietileno skiaučių, asocijuojasi su nebrangia užeiga ar nemokama poliklinika.
Drąsa, su kuria režisierė prisiima šiuos „vaidmenis“, gal ir stebintų nepasidomėjus spektaklio autorės biografija. Vietnamietės ir prancūzo, tiesioginių didžiosios istorijos dalyvių, dukteriai „Saigonas“ - autobiografija, pirmiausia perkeltine prasme, reiškiančia nuolatinę tapatybės refleksiją, kasdienę įtampą klausiant „kas aš esu“.
Polifoninė siužeto ir spektaklio struktūra tokia, kad autorės įtampos, sentimentai, dramatiški klausimai apsigyvena visuose personažuose. Ir tai graudžios istorijos - „Saigone“ (spektaklyje-restorane) nėra nė vieno žmogaus, kuris bent sekundę nesijaustų „viet kieu“, svetimšaliu.
Prarasto laiko ir savęs tame laike ieškodami, į Marijos Antuanetės restoraną vienas po kito užsuka personažai, nuo kurių pasirodymo ir priklauso epochų kaita - Prancūzijos Indokinijos žlugimo metai ir laikai, kai Vietnamo valdžia leido pokariu išvykusiems tautiečiams aplankyti gimtinę. Minėta Marijos Antuanetės sūnaus likimo istorija - dramatiškiausia, tačiau paralelinėse istorijose, sukuriančiose daugiabalsę socialinės ir psichologinės žaizdos studiją, apstu (mūsų kultūrinei tradicijai gal net pernelyg tiršta) nusivylimų, skausmo, ašarų. Jos neretai, manyčiau, sąmoningai priartina vaidinimą (būtent - vaidinimą) prie televizijos serialų melodramatizmo. Arba tai įvyksta savaime, kaip savaime suprantamas yra dalies pasakojimų trivialumas, nuspėjamumas. Bet dėl to, kad tavo istorija panaši į kitų, ji juk netampa mažiau skaudi.
Bėgantis į Paryžių Hao tikisi surasti prieglobstį nuo istorijos, o viso labo randa vienatvę toli nuo mylimosios Mai. Nuspėjama yra įsimylėjėlių vietnamietės Lin ir prancūzų kareivio Eduardo istorija, lydima dvejonių ir galų gale skyrybų jau Prancūzijoje, kai jų ryšiui nepritaria artimieji. Lin ir Eduardo sūnus savo nervingu ir ironiškai kuriamu cholerišku charakteriu jau kitame laike tarsi pratęsia ar eksponuoja vidinės tėvo traumos pasekmes. Visiškai unikali spektaklio kalbinė terpė ir vaidybos manierų erdvė - jas režisierė pasitelkia kaip tarptautinei publikai iki galo nepažinų įrankį, sukurdama distanciją tarp scenos ir žiūrovų salės (o jos rezultatai nenuspėjami ir vienodai įmanomi - smalsumas, atmetimas etc.).
Apskirtai „Saigono“ pasakojimai - vienas įdomesnių matytų bandymų pažvelgti, kaip kolonijinė politika, imperinės pretenzijos, primesta pagalba keičia pačių kolonizatorių tapatybę: kaip iš vidaus graužiantis kaltės jausmas, savitvardos, savimeilės praradimas išmuša iš po kojų pagrindą, atima emocinį stabilumą. Prancūzai „Saigone“ ne mažiau sužeisti, kliudyti pro šalį švilpiančios istorijos, nei vietnamiečiai ar prancūzų ir vietnamiečių vaikai. Moteris, vis sugrįžtanti pas Mariją Antuanetę su žiniomis apie sūnų, Eduardo sesuo, skaitanti vestuvių sveikinimą Lin ir iš esmės atvykusi su misija nepripažinti jos sava. Bejėgis prieš aplinkybes, isteriškas Eduardas...
Visi jie renkasi šimtuose „Saigono“ restoranų (ir spektaklio finale), kad nesijaustų vieniši, kad trumpam atlėgtų nerimas. Prasidėjęs asmenine Marijos Antuanetės drama ir Lin gimtadieniu, ištįsęs per tris mikrodramų dešimtmečius ir tris realaus laiko valandas, spektaklis baigiasi jaukiu vakarėliu didžiosios istorijos autostradų šalikelėje. Epas sutelpa „Saigono“ užkandinėje, režisierė neabejoja teatru kaip patikima traumų, nostalgijos, vilties, raudų saugykla.
