Pradėti norisi iškart nuo esmės ir trumpai - „Low air“ šokio teatro spektaklio premjera „me two: savoj krūvoj“ - buvo sėkminga. Drįsčiau teigti, kad net savotiškai fenomenalus edukacijos virsmas profesionaliu scenos meno kūriniu. Tad pagyros kūrybinei komandai, taip pat ir atlikėjams, kuriuos kažin ar galima būtų vadinti tik mėgėjais, reiškiamos nuo pirmųjų recenzijos eilučių.
Šįkart būtų įdomu aptarti ne tiek paties kūrinio vidinę struktūrą per se, kiek tokio kūrybinio ir edukacinio reiškinio atsiradimą šiuolaikinio šokio ir meno padangėje Lietuvoje. Išties, gal net savotiškai paradoksalu, kad pandeminiu laikotarpiu, kai daugelis skubėjo žengti į virtualią erdvę, „Low Air“ šokio mokykla ir teatras šia premjera įrodė, jog ekranuose įmanomas ir kokybinis, o ne tik kiekybinis šuolis.
Iš esmės, rašyti ir diskutuoti, juolab kritikuoti kūrinį, kuris yra kurtas paaugliams, apie paauglius ir su paaugliais, gali arba visiškai beširdis pragmatikas, arba nemąstantis kritikas. Įskaudinti ar atitraukti nuo šokio pasaulio kūrybinį potencialą pradėjusius reikšti asmenis būtų išties netikslinga, o šiuo atveju net ir nereikalinga. Tiek temos, tiek ir idėjos pasirinkimas - prabilti su paaugliais jų kalba ir jų auditorijai - nemenkas iššūkis, kurio rezultatas galėjo būti skaudžiai nuviliantis ir įdomus tik atlikėjų artimųjų auditorijai. Taip galėjo būti, tačiau taip nenutiko. Itin tikslingai prisijaukinę SODAS 2123 erdvę, atradę kiekvienos kertelės reikšmę, techniškai ir itin idėjiškai angažuoti jaunuoliai demonstravo savo pasaulį. O jis, toli gražu, ne banalus, monotoniškas ar toks, kokį kiekvienas patyrėm. Tai kūrinys, kuriame gausu asmeninių inkliuzų. Kartais, kai šokio fone girdime pasakojamas istorijas, norėtųsi tikėti, kad jos išgalvotos, kad pasitelktos kaip meninė stilistinė priemonė ir jokios dokumentikos čia nėra, nes atvirumas - labai skausmingas, o istorijos - sudėtingos.
Vėlgi, tai nėra tik vieną akimirką trunkantis kūrinys, kuriame prabyla berniukai ir mergaitės, jaunuoliai ir merginos, jaunimas, kurio gyvenimas kupinas pradžių ir pabaigų, kartais vienaip ar kitaip traumuotas, tačiau ryžtingai gyvenamas. Kūrinyje, neabejotinai, atsiskleidžia itin ryškūs pedagoginiai „Low Air“ šokio mokyklos gebėjimai. Drįsčiau sakyti, kad „me two: savoj krūvoj“ yra tarsi kūrinys kūrinyje, sluoksnis po sluoksnio atsiskleidžiantis stebėtojui net ne kūrinio „čia ir dabar“ metu, tačiau išsitęsiantis virtualioje erdvėje ir laike. Šis šokio spektaklis - tai išgyvenimas, asmenybės, emocijos, kurių visuma sudaro „me two“ realybę. Tai, koks yra gyvenimas, jaunuoliai atskleidžia savo apmąstymuose kurdami tobulą spektaklį ir aprašydami patys save. Spektaklio kūrybinis procesas prieinamas internete, taip pat ir fiziškai, vos įėjus į performatyvią erdvę, kur galima perskaityti apie kiekvieną šokėją ar atlikėją, o nuskaičius QR kodą atrasti jo vietą ir virtualioje realybėje.
Realybės susipina kaip ir paauglio gyvenimas, kai dar nesi suaugęs, bet jau ir nebe vaikas. Šią liminalią būseną ir perteikia erdvės bei kūno santykis, kuomet kiekvienas užkaboris turi savąją vietos dvasią, tačiau visos jos susitinka bendroje sporto salėje. Ir čia, it „Pink Floyd“ „Sienoje“ ir Davido Lyncho kūrybos sintezėje, viską stebi mokytojas - antinas. Netariantis nė žodžio, tik retkarčiais pasirodantis šių paauglių kasdienybėje, išlaikantis tvarką, kuri dažnai būna itin siurreali. Tuomet nebegali suprasti, kur viršus, kur apačia, kur gyvenimas, kur sapnas, kada elgiesi teisingai, o kada tik taip manai. Tačiau argi tai nėra universali gyvenimo kasdienybė, apie kurią prabyla jaunimo lūpos ir kūnai?
Pagirtinas yra ir atlikėjų santykis su žiūrovais. Maloniai stebina nuolat drąsiai išlaikomas akių kontaktas, judėjimas, šokis drauge, gebėjimas „vesti“ žiūrovą per erdves; kitaip tariant - gebėjimas tiesiog gyventi šokio pasaulyje. Tai nuoširdumas, neperpildytas sentimentalumo ar ašarų, išplikintas, nuluptas nuo patoso, netikrumo ar teatrališkumo, išgrynintas gyvenimo ir meno sintezės nuoširdumas, kurį, tikėtina, gali perteikti tik paauglių mintys. Ne vaikiškos, bet dar ir ne iki galo subrendusios; patyrusios gyvenimo, bet netraumuotos ir nenubukusios nuo kasdienybės; dar itin jautria oda, jaučiančia bei išgyvenančia kiekvieną kvėptelėjimą ir tai išreiškiant bendrystėje, būtent savoj krūvoj.
Nestebina, kad noras prabilti savo balsu, savo amžiaus grupei yra tikslingas, tačiau nuostabą sukelia gebėjimas paversti šį dialogą profesionaliu scenos meno kūriniu. Galbūt netgi savotišku šios kartos kūrybiniu manifestu. Kaip kad „T-Rex“ dainavo apie kosminius šokėjus, „Pink Floyd“ - apie griūvančias sienas ir žlugdančią pilkąją masę, taip šįkart „Low Air“ kūrybinė komanda nuoširdžiai prabyla apie šios kartos gyvenimą. Nuoširdžiai, bet ne banaliai, perdėtai sentimentaliai ar sujauktai vaikiškai. Tai sudėtingas pasaulio harmonijos matas, mėginimas išgyventi procese, kai keitiesi pats, o ką jau kalbėti apie nuolat kintantį pasaulį. Tai fizinio ir kūrybinio pasirengimo pareikalavęs tarpdisciplininis kūrinys, kuriame kalba yra ne tik šokis, bet ir projekcijos, vaizdas, scenografija, rekvizitas, garsas, pati erdvė, kuri savotiškai įpareigoja. Įpareigoja ją atskleisti, prabilti kontekstualiu dialogu, kuris, bent jau prieš išvystant šį kūrinį, asmeniškai atrodė neįveikiama užduotis nepatyrusiam gyvenimo ir kūrybos kelio atlikėjui.
Kadaise Augustas Boalis kūrė forumo teatrą ieškodamas sprendimų engiamiesiems. Socialinio teatro eksperimentai turėjo prisidėti prie kasdienybės problemų sprendimų, ypač dirbant su socialiai pažeidžiamomis grupėmis. Šiandien vis garsiau kalbama apie meno terapiją, o Lietuvos muzikos ir teatro akademija netgi rengia šio dalyko magistro studijas. Tačiau šokio teatro „Low Air“ premjera tapo nūdienos bene sėkmingiausiu reiškiniu, kuriame ne tiek sprendžiamos vienokios ar kitokios problemos, ne tiek taikomi terapiniai metodai, kiek atrandama kalba prabilti paauglių lūpomis. Neabejotina, jog šis kūrinys ne tik socialiai ar emocionaliai, tačiau ir estetiškai bei konceptualiai palies bene kiekvieną apsilankiusį. Telieka palinkėti tęsti pradėtą koncepciją ir paversti tai metodologija.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
