Spektaklio metu tamsoje mano darytuose užrašuose apie Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre choreografų Mariaus Pinigio ir Adriano Carlo Bibiano sukurtą spektaklį „Kūnai“ tris kartus pasikartoja žodis „žmogiškumas“. Kai pavargau kartoti tą patį, dar užsirašiau „humaniškumas“, tikėdamasi, kad šis žodis nurodo kokią nors platesnę tos pačios idėjos kryptį. Kartojau šiuos sinonimus ne todėl, kad neturėjau ką daugiau užsirašyti, o todėl, kad šis jausmas vis suimdavo taip stipriai, kad tiesiog ėmiau sau jį fiksuoti. Grįžusi pasitikrinau žodyne: žmogiškas yra būdingas žmogui, žmonėms. Humaniškas - tai savybė, išreiškianti pagarbą žmogui kaip vertybei (sinonimas - žmoniškas). Spektakliui „Kūnai“ būdingos abi definicijos: spektaklio choreografija ypatinga būtent savo žmogiškumu, t. y. artimumu kasdieniškai judančiam žmogui, o ne treniruotam šokėjui, pačia geriausia to prasme (ir tai, kad spektaklyje šoka Juozo Miltinio dramos teatro trupės aktoriai, žinoma, prie šio efekto prisideda). Drauge - toje choreografijoje susitelkęs begalinis humaniškumo krūvis, kažkas sunkiai nusakomo žodžiais, tačiau labai universalaus, sutelkiančio ir mūsų genetiką, ir geopolitinę istoriją, ir paprasčiausius jausmus, ir visokius amžius - ir žmogaus amžių, ir XX amžių, ir kažką, kas skaičiuojama ne smulkiais, o iškart po šimtą.
Didžioji „Kūnų“ vertė - judesių talpumas ir kartojimasis įvairiais masteliais, taip pat - vizualus judesio aidėjimas per visus dešimt kūnų, lyg visus krėstų ta pati elektra. Čia paprasčiausi gestai ar judesio piešiniai taip garsiai skamba ne tik todėl, kad yra naudojami iškart visų šokėjų kūnuose (bet nebūtinai sinchronu ir nebūtinai akivaizdžiai), bet ir todėl, kad yra labai talpūs. Žmonės, einantys tiesiai, bet žiūrintys ne tiesiai, atsisukę į kažką, nuo ko negali nukreipti akių - kiekvienam atpažįstamas gestas, bet kiekvienam atpažįstamas savaip, galintis nuvesti nuo siaubo ir baimės iki grožėjimosi pasauliu. Veikia ir gestų tęstinumas laike - pavyzdžiui, mes matome, kaip tas žiūrėjimas tęsiasi, kaip nuo jo ilgainiui keičiasi ėjimo tempas, ėjimo kryptis, grupės dinamika, kaip atsiranda poravimasis, stabčiojimas; ir kaip nuo to žiūrėjimo keičiasi ta pati balta siena, į kurią nukreipti visų žvilgsniai: paprasčiausia siena kaip objektas intensyvėja vien nuo šokėjų koncentracijos į ją. Ilgainiui ramus susitelkimas į kažką, kas yra ten, virsta bendru kūnų nerimu, blaškymusi. Vizuali tampa kūnų užsikrėtimo jausmais idėja - vieno spartesnis žingsnis paspartina kitą, o bendrame kūnų chaose niekas nebegali išlikti nechaotiškas - kūnai rezonuoja ir ima elgtis taip pat.
Kūnų ryšiu, ląstelių bendravimu paremtas visas spektaklis: čia per kūnus perduodama informacija, kuri priverčia nebūtinai kartoti ore tvyrančius judesius ar veikimo logiką, bet būtinai turėti savo kūno nuomonę - ar jis nori įsilieti, ar sulėtėti, sustoti, pakeisti dinamiką. Spektaklyje „Kūnai“ analizuojama, ką reiškia jausti savo kūną kitų kūnų kontekste, drauge jausti, kaip jį veikia ne tik kito kūno judesys, bet ir jo transliuojama atmosfera - visa tai, ką mes, XXI amžiaus Vakarų civilizacija, esame užkalbėję žodžiais ir paslėpę po racionalumo kailiais. Visu savo, kaip žmogaus, paviršiaus plotu ir visais vidiniais atomais klausytis kito kūno ir stebėti, kaip į jį reaguoja savas, apskritai suvokti kūną ir suprasti, iš kur į jį ateina nerimas, kaip jame susisluoksniuoja nuovargis, kaip jis atspindi kitus kūnus - šiandien mes to mokomės kaip naujojo amžiaus atradimo. Tačiau iš tiesų jis glūdi mūsų kauluose. Gal dėl to stebint „Kūnus“ lyg nubunda giliai tūnančio žvėries niūniavimas.
Mizanscena, kurioje šokėjai sinchroniškai staigiu judesiu sėdasi ant grindų ir lėtai stojasi, ir vėl sėdasi, sėdi, stojasi, stovi, vos vos varijuodami judesio pakeitimais, skleidžiasi kolektyvinio mokymosi ir susiklausymo idėja - tai patys kūnai išmoko kitus kūnus, kaip kūnams būdinga elgtis. Tai mes pasodiname kūdikį, mes sėdamės pavargę, mes aikštėse statome suoliukus. Spektaklis leidžiasi į judesio archeologiją; vaikščiojimą, sėdėjimą, stojimąsi, būriavimąsi, net paprasčiausią galvos pasukimą ar rankos judesį pakeldamas iki metafizinio lygmens ir tarsi paklausdamas, kokį savęs raminimo ritualą užkodavome štai tokiame moste? Ką slepiame savo eisenoje, arba savo dešinės kojos dominavime kairės atžvilgiu?
Mizanscenoje, kurioje visi kūnai suformuoja darniai ropojančią didžiulę būtybę, kūnų tarpusavio ryšys pasiekia maksimumą: stebint atrodo, kad kiekviena koja jaučia visų kitų kojų judėjimą ir juda priklausomai nuo jų. Visą spektaklį neapleidžia jausmas: juk visa tai - paprasčiausi judesiai, kuriuos galėtume atlikti kiekvienas; viską keičia juose subrandintas masyvumo ir daugybiškumo grožis. Kartais rodosi, kad šoka ne individualizuotos psichologiškai apibrėžtos asmenybės, bet tiesiog kūnų daugybė. Lyg tai būtų kažkas, ką mes matome žiūrėdami į vabalų būrį arba žuvų guotą, kuriame individai ne išreiškia save, o tiesiog telkiasi greta ir vieni kitus jausdami būna. Sukurti spektaklį, kuriame kolektyvas kaip organizmas būtų ryškesnis už atskirus kūnus (pačia geriausia prasme), pavyksta retam. Ir nors spektaklyje duetų, trio ir solo epizodų (ypatingas - atliekamas vyriausio aktoriaus Juliaus Tamošiūno, atveriančio kūno kaitos laike temą), visi jie nuolatos pildo bendrą piešinį ir galbūt net atsitiktinai sunaikina bet kokį poreikį asmeniškai susisvarbinti.
Spektaklis „Kūnai“ niekur neskuba: kiekvienoje mizanscenoje, jai pamažu transformuojantis, leidžiama užsibūti. Gal dėl to tenka stabdyti save rašant recenziją - nes kiekvieną tą užsibuvimą, taip giliai įsėdusį į kūną, norisi papasakoti. Kad nustočiau, galvoju apie scenografijos ir kostiumų dailininko Arvydo Gudo kostiumus, kurių laisvi siluetai judėdami kuria atskirą spektaklio reljefą. Dar galvoju apie muziką. Andriaus Stakelės sukurtas akustinis peizažas čia irgi veikia tarsi kūnas, į kurį reaguoja žmogiški kūnai. Kartais rodosi, kad tai ji sukelia kūnų nerimą, nutįsdama per erdvę sirenų gausmu, kartais - lemdama kūnų užstrigimą, vaikščiojimo tempą ar gylį. Muzika gerokai koreguoja vaizdo interpretaciją, klaidžiodama tarp veiksmo iliustracijos iki manipuliacijos žiūrovo jausmais. Vis dėlto ji čia veikia, todėl ne tiek svarbu, kokie jos kėslai ir tikslai, - svarbu, kad ją aiškiai girdi, kad neišeina jos ignoruoti, kad ji neištirpsta. Muzikos kūnas - tikrai masyvus ir gerokai slegiantis šitos kūnų daugybės judėjimą. Mano manymu, būtent ji savo garsyno archyvu išplečia spektaklį iki kolektyvinės atminties refleksijų. Ji primena apie genetiškai perduodamą kūnų kentėjimą, jų baimingumą, nesaugumą, rišimąsi prie kitų kūnų, siekiant, kad bendras mūsų visų kūnas būtų didesnis ir dėl to atsirastų daugiau ramybės. Esu tikra, kad kūrėjai tikrai nepretendavo į XX amžiaus istorijos apžvalgą, tačiau man šių kūnų jausmas - nuo anų laikų budrumo ir grėsmės tvyrojimo iki šiandienos nuovargio ir užstrigimo mažoje judesio amplitudėje - tą istoriją papasakojo. Ne kaip prisiminimus, o kaip įvaizdžius, kurie nusidriekia kūne kaip kažkas pažįstamo. Nors gal nutikusio ne mums - visai kitiems, visai kitais laikais.
-----
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
