.JPG)
Justina Kiuršinaitė
Stovėdama kartu su Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos studentais bei dramos teatro savanoriais spektaklio spaudos konferencijoje, nešiodama užrašus ir skanduodama „kartu" bei „fikcija", pajunti ne vien adrenaliną, bet ir bendrumo jausmą. Mus vienijo ne vien reklaminiu tikslu paremta veikla, bet ir jausmas, jog įdėdami tiek pat energijos ir veiklumo išviešinti politines ir socialines problemas mes pasiektume kur kas daugiau nei rinkdami parašus ar demonstratyviai eidami balsuoti už vienodas minas nutaisiusius politikus. Per paprastą aktyvų veiksmą galima būtų išjudinti apatišką visuomenę. Nors ji sunkiai pakeičiama, bet sukeltos diskusijos gali paveikti kur kas daugiau nei aktyviausios rinkiminės kampanijos.
Būtent to bendrumo jausmo ir pritrūko intensyviai reklamuotoje paskutiniojoje šio sezono Nacionalinio Kauno dramos teatro premjeroje „Kartu". Artūro Areimos ir Lauros Udrienės inscenizacijoje pagal Serhijaus Žadano romaną „Depeche Mode" vyrauja chaosas, pasimetimas, nusivylimas, laisvai liejasi degtinė, dusina cigarečių kvapas ir ant aktorių bei žiūrovų nusidriekia sovietinis šešėlis. Bet ar tai susilieja į vieningą visumą?
Spektaklis, kaip ir pats romanas, sudarytas iš atskirų tragiškai komiškų scenelių, kurios neturi logiškos įvykių sekos. Vis dėlto kiekviena scena pakankamai iškalbingai atskleidžia posovietines realijas. Puikiu to pavyzdžiu tampa pirmoji spektaklio scena, kai Džonsonas (Tomas Erbrėderis), kunigas iš Amerikos, pasipuošęs roleksu ir pigiais blizgučiais, sako pamokslą, kurį „verčia" vietinė itin jaunimu pasipiktinusi tetulė (Milda Naudžiūnaitė). Kol Džonsonas energingai pasakoja apie vienos merginos grįžimą į teisingą dvasinį kelią, vertėja pasakoja susirinkusiesiems apie jos kaimynystėje įsikūrusią merginą, kuri vagia iš jos ir kaimynų elektrą. Scena puikiai iliustruoja atotrūkį tarp Amerikos požiūrio į visą likusį pasaulį (mes JUMS primesime savo taisykles) bei Rytų Europos šalių požiūrio į užsieniečius (naujieji postamentai, nors nuo jų idėjų atsiribojama).
Kitose scenose daugiausia buvo akcentuojamas jaunuolių bandymas išgyventi nykioje, košmariškoje posovietinėje visuomenėje, pilnoje milicininkų smurto (nuo to jie seksualiai susijaudina), niūrių filosofinių minčių bei nuolatinio bandymo atsiriboti alkoholio pagalba.
Scenos erdvė iš dalies atkartojo kito Artūro Areimos spektaklio, „Intymumo", vaizdą: tas pats kilimas, panašus šaldytuvas, lempa, fotelis, stalas ir kiti elementai. Kaip ir „Intymume", scenografija aprėpia platų veiksmo vietų spektrą - policija, stovykla, geležinkelio stotis. Žiūrovų perkėlimas į sceną tarsi uždarė personažus į dėžutę, kurioje jie tapo šios nykios realybės marionetėmis.
Vis dėlto įspūdingiausias ne tik scenos erdvės, bet ir apskritai viso spektaklio elementas buvo videoprojekcijos. Jos ne tik puikiai iliustravo (ir dekonstravo) įvairius siužetinius įvykius bei vietas, bet ir tapo įdomiausia spektaklio kūrimo priemone. Kai Čiapajus pasakoja apie tai, kokia yra valdžia ir kokia ji turėtų būti (PoCh ir ŠIKT principai), demoniškai deformuotas aktoriaus balsas susijungia su Lenino ir Stalino skulptūrų vaizdiniais. Minia skulptūrų sustingusiais veidais, iš jų besiveržiantys išmatų fontanai sukūrė monumentaliai košmarišką, tačiau itin paveikų sovietinės propagandos siaubo ir absurdo paveikslą. Ši scena idėjiškai svarbi tuo, jog dekonstravo sovietiniais idealais laikytas asmenybes, jų kultą, o paminklus pavertė sovietinėmis šiukšlėmis (apie kurias demonstratyviai buvo skanduojama spektaklio spaudos konferencijoje). Būtent sovietinių lyderių skulptūros, kurios prieš vos daugiau nei 20 metų buvo garbinamos ir nė viena aikštė be jų neapsėjo, dabar tapo paukščių išmatas priglaudžiančiais postamentais. Kaip romane pavogtas Molotovo biustas tapo Marusios tyliuoju rūkymo draugu ir tėvo karininko atvaizdu, taip čia sovietinių lyderių postamentai tapo LSD sukeltu sovietiniu košmaru.
Iš esmės videoprojekcijos tapo pagrindiniu spektaklio varomuoju ir gyvybiškumą palaikančiu elementu. Aktoriai tegalėjo prisitaikyti prie vaizdų dinamikos, bet vis dėlto kai kurie vaidmenys buvo pakankamai gyvastingi, kad sugebėtų tapti lygiaverčiais konkurentais.
Saviironija reiškėsi per Sauliaus Čiučelio ir Vainiaus Sodeikos neseniai realiai pelnytų premijų dydžių palyginimus bei savo pačių vaidybos stilių imitavimą (Sauliui būdinga fizinė deformacija ir šaržas, Tomui Erbrėderiui - energingas komiškumas, Vainiui Sodeikai - psichofizinis aktyvumas).
Vainius Sodeika ir toliau nesiliauja stebinęs savo valiūkiška energija ir personažo kūrimo sprendimais. Jo įkūnytas romano autorius Žadanas atrodo kaip pasimetęs jaunuolis, norintis turėti tėvišką idealą, padorų gyvenimą su „reguliaria mityba" bei suvokiantis, kad pasiduodamas apatijai ir realybės nykumai švaisto savo gyvenimą. Sodeika sukūrė daugiasluoksnį ir intelektualų personažą, keliantį ne gailestį, o viltį, jog kiekvieno maištininko sieloje slypi noras būti mylimam ir laimingam.
Tuo tarpu Sauliaus Čiučelio Šuva vaizduojamas kaip pamišėlis, šuniškai besiklausantis kiekvienos draugų minties ir drebantis prieš kiekvieną autoritetingą figūrą. O Gintautas Bejeris dėdės Roberto personažu taip pat perteikė monotonišku balsu ant visų rėkiančią ir įsakymais besispjaudančią totalitarinio režimo figūrą.
Šį kartą netikėtai nustebino Tomas Rinkūnas. Iki šiol Artūro Areimos spektakliuose buvęs jo etatiniu alter ego ir kiekviename spektaklyje perimdamas lyderio pozicijas, šiame kūrinyje jis atrodė tarsi atsiribojęs nuo sceninio veiksmo ir nuo savo paties personažo. Norėtųsi palinkėti jam atrasti savyje besislepiantį maištingąjį ir visus nuo savo kelio bešluojantį Lopachiną iš „Vyšnių sodo" arba Karlą iš „Plėšikų".
Kalbant apie VDU vaidybos studentų pasirodymus, jų vaidyba nė kiek nesiskyrė nuo daug ilgiau teatre dirbusių ir daug daugiau patirties turinčių aktorių. Spektakliui jie suteikė energijos, humoro ir ironijos.
Šis spektaklis atskleidžia kelis dalykus. Pirmiausia tai, jog Artūras Areima turi tris talentus: puikų skonį muzikai („Vyšnių sode" ir „Julijuje Cezaryje" atliekama šiurpuliukus kelianti gyva muzika), gebėjimą įžvelgti talentus ir juos tikslingai panaudoti (VDU vaidybos studentai) ir drąsą eksperimentuoti idėjomis bei vizualiniais sprendimais (vienintelis režisierius Kaune, naudojantis besisukančią scenos įrangą; spektaklio veiksmą perkėlė į sceną ir pan.). Vis dėlto jo silpnoji pusė yra negebėjimas atskirų efektingų epizodų sujungti į vieningą ir paveikią visumą.
Taip aktų scenos spektaklyje nebuvo tokios paveikios ar idėjiškai svarbios kaip, pvz., „Barikadose" ar „Mūsų klasėje" - jos tarsi iškrito iš konteksto, bet galbūt galima priskirti šias „liaupses" Nacionalinio Kauno dramos teatro vadybos skyriui: spektaklio reklama rėmėsi ženklu N-16 ir provokuojančiomis repeticijų nuotraukomis.
Reklama taip pat akcentavo, jog žiūrovas bus aktyviai įtrauktas į sceninį veiksmą, bet kūrybinei komandai sunkiai sekėsi išjudinti auditoriją. Naudodami gan nuvalkiotus triukus scenos veiksmą perkelti į žiūrovų gretas ir bijodami drąsiau kreiptis į publiką aktoriai nesugebėjo sceninio veiksmo paversti dialogu.
Nors spektaklio idėjos, vizualinė dramaturgija ir aktorių vaidyba siūlė dinamišką spektaklio veiksmą, tai nepadėjo sukurti vieningo ir struktūriško pasakojimo. Spektaklis, besikoncentruodamas tai į vizualinį paveikumą, tai į pavienius „bajeriukus", tai į individualią aktorių vaidybą, pasirodė kaip itin fragmentiškas ir į pavienes scenas suskilęs kūrinys. „Kartu" tapo mozaika, kurią žiūrovai vargu ar norės patys susidėlioti.
