Kiekviena nauja knyga, skirta teatrui, – reikšmingas kultūros įvykis. Ir ne vien dėl to, kad „pagauti“ efemeriškiausią meną gana sudėtinga, bet ir todėl, kad teatro pasaulis toks įvairialypis, toks sudėtingas, jog primena vandenyną, kurio srovėms suvaldyti reikalinga ne tik išmintis, bet ir begalė laiko.
Baigiantis 2024 metams buvo pristatyta teatrologės Elvyros Markevičiūtės parengta ir „Kultūros barų“ išleista knyga „Įtariamas Padegimas“. Kai vienoje ar kitoje vietoje kas nors užsidega, laikraščiai rašo: „Įtariamas padegimas.“ Humoro jausmą turinti autorė kviečia plačiau susipažinti su režisieriaus Gyčio Padegimo kūryba, kuri jau pusę amžiaus kursto Lietuvos teatro laužą.
2024 m. lapkričio 21 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vykstant knygos pristatymui aktorė Nijolė Narmontaitė papasakojo istoriją, kuria kadaise pasidalijo režisierius: „Leisdamasis Kauko laiptais, Padegimas pastebėjo degančią lauko kavinę. Nulėkė į telefono būdelę (tokios būdavo tarybiniais laikais), skambina į gaisrinę ir sako: „Dega.“ Jo klausia: „Kas skambina?“ Režisierius atsako: „Padegimas.“ Suprantama, kaip į tai buvo sureaguota.“
Režisieriaus pavardė – atvira liepsna. Bet teatro pasaulyje ji taip seniai liepsnoja, kad jau nieko nenustebina. Padegimui ši pavardė tinka, nes jis uždega ne tik kitus, bet ir save. Kiekvienas jo pokalbis prasideda ramiai, bet, žiūrėk, netrukus pasakojimas perauga į degančią ir jausmu, ir garsu kalbą.
Knygoje „Įtariamas Padegimas“ Markevičiūtė aprėpia visą režisieriaus kūrybinį gyvenimą, todėl žodis „padegimas“ gali būti vartojamas kiekvienoje pastraipoje, juk Padegimas gyvenime dega ne tik kurdamas spektaklius – jis ryškiai degė Sąjūdžio idėja, jis ir dabar dega pačiomis įvairiausiomis meninėmis idėjomis. Padegimas yra pastatęs šimtą dvidešimt tris spektaklius, tarp kurių – keturiasdešimt aštuoni kūriniai pagal lietuvių autorius. Neatsitiktinai režisierius vadinamas lietuviškos dramaturgijos misionieriumi.
1988 m., vadovaudamas Šiaulių dramos teatrui, Padegimas surengė didžiulį ir labai įdomų lietuvių dramaturgijos festivalį „Atgaiva“. Pamenu, į jį sugužėjo beveik visi to meto kritikai – vyresni ir patys jauniausi, per naktį visi rašydavo recenzijas, kurios kitą dieną pasirodydavo festivalio laikraštyje. „Atgaiva“ buvo įdomi ir įkvepianti. Dvidešimt dienų, sukrėtusių ne tik Šiaulius, bet ir visą Lietuvos kultūrinį gyvenimą, iki šiandien gali būti įvardijamos kaip viena ryškiausių politinių to meto akcijų teatro srityje. Neatsitiktinai Padegimas tapo aktyviu sąjūdininku, savo progresyviomis politinėmis pažiūromis smarkiai išsiskiriančiu iš didžiulės teatralų minios.
Režisierius degė ir tebedega pedagogika. Būdamas išskirtinis enciklopedistas, jis pagarsėjęs pedagogas tarp studentų – dėstė ir dėsto net keliose aukštosiose mokyklose.
Padegimo veikla tokia plati ir didelė, kad knygos autorei Markevičiūtei nebuvo paprasta ją susisteminti, bet šis darbas atliktas nuosekliai: dalį tekstų ji rašė pati, dalis perpublikuota. Šis principas pasiteisino, nes platesniame kontekste objektyviau atrodo pats režisierius, taikliai skleidžiasi istorinis fonas, kuriame likimas lėmė jam kurti.
Markevičiūtė naudoja chronologinį metodą. Pristatant tokią plačią kūrybą, šis kelias parankiausias, tuo labiau kad režisierius spektaklius statė įvairiuose Lietuvos teatruose, dviem iš jų net vadovavo. Autorė apie Padegimą rašo taip įkvepiančiai, taip įdomiai pristato ir jo rašto darbus, kad, rodos, pats režisierius galėtų imtis autobiografijos, nes knygoje ryškėja jo asociatyvus mąstymas, visi pasakojimai apauginti įvairiomis paralelėmis, nutikimais, prisiminimais. Padegimas jau yra parašęs dvi mokomąsias knygas – „Michailo Čechovo vaidybos metodo dėstymas“ ir „Režisūros istorija“ (abi 2016 m), išleido pjesių rinktinę „Pirmeiviai: trys Kauno Lietuvos pjesės“, (2022), o skaitydamas jo mintis šioje knygoje ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.
Vienas iš svarstomų knygos pavadinimų buvo „Išlikti pastoviam, nuolat keičiantis“. Mažiau įspūdingas, tačiau taip pat labai taikliai nusakantis ne tik Padegimo kūrybą, bet ir jo charakterį. Režisierius – atpažįstamas ir nuolat stebinantis gebėjimu nesusiniveliuoti teatro pasaulyje, išlikti kūrėju, o ne spektaklių statytoju.
Markevičiūtė mini Padegimo pastebėjimą, kad jis yra „labiausiai kritikuojamas režisierius Lietuvoje“. Nors Padegimas – tikrai ugningo charakterio, jo kritinis mąstymas išsiskiria objektyvumu, todėl ir recenzentai lengviau „pasiraitoja rankoves“, norėdami atviriau pasisakyti apie vieną ar kitą spektaklį. Knygoje taip pat nevengiama įvairaus pobūdžio vertinimų, o tai labai svarbu. „Emocijos, atmosfera, impresionizmas – mano stipriosios pusės“, – šių nuostatų laikosi ir knygos herojus, ir jos autorė. Markevičiūtės tikslas – remtis dokumentiniais faktais, bet savo herojų nutapyti nevengiant subjektyvumo, kuris įmanomas tik nuosekliai ištyrinėjus menininką: stebint repeticijas, įsigilinus į jo prigimtį, išanalizavus įvairias socialines, politines aplinkybes, dariusias jam įtaką.
Nors Markevičiūtė sako, kad Padegimo vaikystė aprašyta, apkalbėta iš įvairių pusių, taip nėra. Gal režisierius plačiau „išnarstytas“ Kauno spaudoje, bet bendrame Lietuvos teatro kontekste apie jį iki šiol žinota nedaug. Todėl pirmos knygos „stotelės“, skirtos jo pradžiai – tėvams, vaikystei, jaunystei, – labai įdomios. Būtent tuo metu ir susiformavo režisierius, o ne kai išvažiavo studijuoti į Maskvą. Ypač įdomu įsivaizduoti, kaip Alytuje, močiutės sodyboje, Gytis režisavo pirmąjį savo spektaklį „Molio Motiejukas“. Iš močiutės paėmė paklodę, prisigamino bilietėlių po dešimt kapeikų... Daug detalių sušildo aplinkybes, ypač prisimenant vaikystę. Juk visi skaitytojai dar vaikystėje vienaip ar kitaip susidūrė su pirmosiomis improvizacijomis, todėl skaitant apie Padegimą galima jo patirtis palyginti su savosiomis. Tai, kas įvyko jaunojo Padegimo sieloje, lydi jį visą gyvenimą. Pats režisierius teatrą apibūdina Federico García Lorcos palyginimu su baltomis vandens lelijomis, „kurios tam, kad išaugintų nuostabius baltus žiedus, turi įleisti šaknis į juodą dumblą“.
Knygoje nuosekliai papasakotas režisieriaus gyvenimas panašus į romaną, kuriame veiksmas struktūriškai vystosi, bet kiekvienas skyrius sklidinas įvairiausių „permušimų“, netikėtai kintančių „širdies dažnių“. Čia ir aptariami tam tikri gyvenimo lūžiai, ir galima mėgautis smulkiausiomis detalėmis. Pavyzdžiui, kai Padegimas kūrė savo pirmąjį spektaklį, ant režisieriui skirto staliuko rekvizitininkas padėjo didžiulę peleninę, bet išgirdęs, kad režisierius nerūko, su juo net sveikintis nustojo. Buvo laikai, kai cigaretė nuo režisieriaus profesijos buvo neatskiriama.
Padegimo mintis „Režisieriaus gimimas – visada ir teatro gimimas“ – šventa tiesa. Nors XXI a. instituciniai teatrai bando pakeisti režisieriaus statusą, talentingi režisieriai visada sukuria savo individualią teatrinę sistemą. Todėl dažnai ir sakoma, kad tai vieno ar kito režisieriaus teatras.
Markevičiūtė, apžvelgdama Padegimo kūrybos panoramą, išskleidžia visus svarbiausius spektaklius, iliustruodama juos kritikų mintimis, pasirodžiusiomis tuometėje spaudoje. Lietuvių dramaturgija visais atvejais išskiriama. Ne tik Padegimas, bet ir Markevičiūtė su didžiule pagarba žvelgia į tautinius dalykus, todėl ir tų spektaklių recenzijoms bei recenzentams skiria tiek daug dėmesio.
Pagrindinės Padegimo kūrybos stotys – įvairūs teatrai, kuriuose sukurti svarbiausi spektakliai, paryškinami juose vaidinusių aktorių prisiminimais. Kaip visada, skaityti aktorių mintis – įdomu. Ar jos daugiau, ar mažiau objektyvios, viską galima regėti „iš vidaus“. Subjektyvus vertinimas leidžia objektyviau suvokti aplinkybes.
Imponuoja ne tik Markevičiūtės surinktos medžiagos gausa, bet ir tiksli analizė, gebėjimas iš tos gausos atrinkti tai, kas būdinga vienam ar kitam režisieriaus kūrybiniam bruožui. Muzikiniai spektakliai ar kūriniai, pastatyti užsienyje, aptarti taip pat dėmesingai kaip ir spektakliai, sukurti pagrindiniuose Lietuvos dramos teatruose. Markevičiūtė pateikia kiekvieno skyriaus įvadus, o toliau „veiksmas“ vystosi pasitelkiant įvairių žmonių interpretacijas. Dažnai ir pats Padegimas prisimena, komentuoja. Režisieriaus stebėtinai gera atmintis.
Kalbėdami apie lietuvių teatro istoriją, visada minime ir pirmąjį lietuvių pastatymą Vakaruose, apie kurį pats Padegimas sako: „Nekuklu girtis, bet buvau pirmasis lietuvių režisierius, pakviestas statyti spektaklį Vakaruose – Austrijoje, Zalcburgo „Elisabethbühne“. Ten su pertraukomis dirbau dvejus metus. Mano režisuotas Camus „Kaligula“ buvo atrinktas į prestižinį uždarą teatrų festivalį, kuriame būdavo pristatomi geriausi Europos spektakliai.“
Padegimas minimas ir kaip pirmasis lietuvių režisierius, pastatęs spektaklį netradicinėje teatro erdvėje. Tai buvo Juditos Vaičiūnaitės „Kasandra“, sukurta Kauno menininkų namų Kameriniame teatre (premjera 1985 02 17).
Knyga labai įdomi, skaitant norisi sužinoti dar daugiau. Tarkim, kai kalbama apie pirmąjį Padegimo spektaklį „Karlsonas ir vėl pokštauja“, kurio dailininkas buvo Vitalijus Mazūras, norėtųsi perskaityti ir keletą jo minčių. Jis tikrai turėtų ką prisiminti apie dar neapsiplunksnavusį režisierių.
Kai minimas vienas ar kitas spektaklis, norėtųsi skliausteliuose matyti ir pastatymo metus. Mes supažindinami su konkrečiu laiku, bet tokio pobūdžio knygoje tokie pakartojimai padėtų tiksliau suvokti visas aplinkybes.
Knygoje minimos rusų teatro mokslininkų pavardės veikia neutraliai. Iki karo kai kurie knygoje minimi žmonės buvo cituojami įvairiuose leidiniuose, šiandien jų mintys nekelia jokių asociacijų. Norėtųsi tikėti, kad istoriniame kontekste tos pavardės vėl galės laisvai „kvėpuoti“, visi minimi žmonės taps lygiaverčiais knygos dalyviais. Ypač tai susiję su skyriumi „Pedagogika“. Suprantama, nemažai rusų pedagogų turėjo įtakos formuojant Padegimo režisūrinį išmanymą. Bet, manau, šiame formavime ne mažiau svarbus yra dviejų skirtingų sistemų susidūrimas, kuris ir ugdė Padegimą kaip režisierių. Tai būdinga ir kitiems lietuvių režisieriams, mokslus krimtusiems ne Lietuvoje. Juk Lietuvos režisieriai niekada netapo tiesioginiais rusų teatrinės mokyklos mokiniais.
Knygos dailininkas Tadas Gindrėnas neturėjo galimybės šio leidinio skelti į du tomus, todėl pasirinktas itin mažas šriftas, o tai trukdo skaityti greičiau. Kita vertus, Lietuvoje tapo norma leidykloms kreiptis į įvairias institucijas dėl rėmimo, bet istorinėms knygoms lėšos neskiriamos, pasiteisinant vienu žodžiu – „neaktualu“, arba skiriamas minimumas, ir visi susiveržę diržus bando sutilpti į kažkieno nustatytą normą. Tarytum apie mūsų menininkus būtų įmanoma išleisti ne po vieną knygą, tarytum kas nors geriau ir įdomiau už Markevičiūtę galėtų parašyti apie Padegimą.
Egzistuoja įvairaus pobūdžio knygos, bet ši – „Įtariamas Padegimas“ – šaukiasi asmenvardžių rodyklės. Ji ne tik padėtų kartu su Padegimu kūrusiems menininkams išvysti save netikėtuose kontekstuose, bet ir leistų knygą lengviau naudoti mokslinėms studijoms, tarkim, ieškant personalijas iliustruojančių pavyzdžių.
Džiugina faktas, kad šios knygos pristatymai vyksta pilnose salėse, tad norisi palinkėti, kad ji sulauktų dar vieno tiražo.
