.JPG)
Režisieriaus Rimo Tumino spektaklis Maskvos J. Vachtangovo teatre
Rugsėjo 2 d. Maskvos J. Vachtangovo teatre įvyko Rimo Tumino statytos Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ premjera. Spektaklio scenografiją kūrė Adomas Jacovskis, muziką - Faustas Latėnas. Maskvos kritikai visi kaip vienas pripažino lietuvių komandos triumfą, pavadindami spektaklį sezono įvykiu, o Sergejaus Makoveckio sukurtą dėdę Vanią - geriausiu šio aktoriaus vaidmeniu.
Spektaklio recenzijos pasirodė bene visuose Maskvos laikraščiuose. Siūlome skaitytojams keletą jų.
Rimo Tumino „Dėdė Vania“
Skandalas, sukeltas grupės aktorių, panorėjusių išvaryti iš teatro naująjį meno vadovą Rimą Tuminą, padarė „Dėdei Vaniai“, dėl kurio visas šis šurmulys ir kilo, puikią reklamą. Visas teatrinis isteblišmentas atvyko į premjerą morališkai palaikyti kolegų ir kartu pažiūrėti, ką su rusų klasika išdarinėja šis lietuvių variagas. Paaiškėjo, kad režisierius nukankintai pjesei padarė ne paprasčiausią plastinę atjauninimo operaciją, bet išnarstė visą po kaulelį ir surinko iš naujo, privertęs nebegirgždėti sąnarių, o širdį - plakti gyviau ir tankiau. [...] Tuminas pastatė ironišką, bet ne cinišką, protingą, bet ne šaltą, paveikų, bet ne ašaringą spektaklį. Režisierius sukūrė vaidmenų piešinį, kuris kaip tvirtas karkasas laiko spektaklį, neleisdamas jam tapti amorfiškam. Be to, jis neapvertė Čechovo pjesės aukštyn kojom, o tik lengvai pakeitė žiūros kampą - ir pažįstami herojai atrodo naujai ir netrivialiai. [...]
Priešingai nei kiti personažai, išsiskiriantys ryškiu charakteringumu, dėdė Vania Tumino spektaklyje - vienintelis žmogus tikrąja šio žodžio prasme, tačiau ne iš didžiosios raidės. Sergejus Makoveckis vaidina klasikinės mažo žmogaus temos variaciją. Jo herojus atrodo kaip pasenęs berniukas, kuris kažkaip prašoko brandos amžių: rankos ant kelių, paaugliškas judesių nerangumas, noras slėptis po stalu pasirodžius Serebriakovui. Tačiau Tumino žvilgsnyje pasigėrėjimo šiuo vaikiškumu nėra - infantilumas jam nereiškia nekaltumo. Tai supranti matydamas, kaip grubiai ir nemokšiškai išgėręs dėdė Vania siekia Jelenos Andrejevnos ir kaip ji beveik šnypščia atsakydama: „Tai galų gale bjauru.“ Jis iš tikrųjų bjaurus ir negražus, senstelėjęs, susiglamžęs ir menkas; niekas jo nevertina rimtai. [...] Rimo Tumino požiūriu, nuolatinės Čechovo herojų godos dėl nenusisekusio gyvenimo - kvailystė ir šiaudadvasiškumas. Ir tuo jis solidarizuojasi su dramaturgu, vadinusiu savo pjeses komedijomis. Tačiau blaivus protas neužtemdo atjautos. Kol scenoje kvailiojama, aiškinami santykiai, geriama ir šaudomasi, jausminga Fausto Latėno muzika apverkia visus šiuos kvailučius ir nevykėlius, ir sunku atsikratyti minties, kad ji verkia ir dėl mūsų.
Marina Šimadina, OpenSpace.ru, 2009 m. rugsėjo 7 d.
Paminklas liūtui
Tuminas Maskvoje - svetimas. Buvusi meilė jo ankstesniems, lietuviškiems darbams nesiskaito. [...] Lyrine jo „svetimumo“ išgyvenimo patirtimi tapo spektaklis „Vargas dėl proto“ „Sovremenniko“ teatre. Jį net galima pavadinti „Maskvos dienoraščiu“ - tiek daug nepasitenkinimo, geluonies ir užslėpto meilės ilgesio turėjo jo Čackis, svetimšalis savoje šalyje. Dėdė Vania, kurį Tuminas sukūrė Sergejui Makoveckiui, - taip pat svetimšalis, svetimas. Jo dvasinės būties šalis skiriasi nuo kitų šios Čechovo pjesės gyventojų. Riba yra, žinoma, ne ten, kur „lietuviška“ skiriasi nuo „rusiško“, o ten, kur žmogus jaučia savo vienatvę ir „kitoniškumą“ aštriau nei kiti. Šalyje, kuri žūtbūt vėl bando susikurti kolektyvinį nacionalinį identiškumą, toks svetimumo laipsnis jaučiamas aštriau nei reikia. Ir pats Tuminas jį maksimaliai paaštrina. [...] Premjerai režisierius prisuko visus „varžtus“, taip įtempdamas kiekvieną posūkį ir piešinį, kad jis tapo nebe vaizdiniu, o šaržu. Todėl čia dažnai skamba homeriškas juokas.
Kaip elegantišką monochrominę graviūrą čechoviško dvaro erdvę įrėmina dvigubas teatrinis rėmas (scenografija Adomo Jacovskio). Keistas rūkas - ankstaus ryto ar metafizinio siaubo - atslenka iš scenos gilumos, slėpdamas savo kamuoliuose didžiulį sodo liūtą. Užkrautas lentomis, išblukęs nuo lietaus, šis liūtas vis dar yra didybės, kad ir buvusios, paminklas. Todėl spektaklyje, sukurtame kaip tragigroteskiška opera, nėra ciniško pasišaipymo. Kai dėdė Vania - Makoveckis - su nevilties šypsena (koks paradoksas) išnyksta rūke, liūtas lieka paskutiniu jo dvasinio grožio liudininku.
Kai iš rūko iškilmingai įžengia profesorius Serebriakovas - paminklas pats sau, - virtuoziškai, stipriai suvaidintas Vladimiro Simonovo, su žmona ir palyda, dėdė Vania ramina auklę (stebukladarę senę žynę, kaip ją vaidina Galina Konovalova): „Nesijaudink!“ - o pats jaudinasi kaip mokinukas. Jis jaudinasi - štai jo intonacija šiame gyvenime, jo kitoniškumas (jaudinasi Sonia ir Astrovas, bet kitaip). Sergejus Makoveckis sukūrė, manau, vieną pačių ryškiausių savo vaidmenų. Jo būvis čia, kaip pasakytų Heideggeris, totalus; Vania - tai pats gyvybės srautas, gebėjimas reaguoti į pasaulį be jokių racionalių ir šaltų nuostatų, reaguoti visa esybe. [...] Jis kaip kempinė sugeria pasaulį, tarytum būtų be odos. Šitai teatre matai nedažnai. Ir turbūt aš pirmą kartą gyvenime matau spektaklį, kuriame iki galo aišku, kodėl pjesė pavadinta dėdės Vanios vardu. Ne Sonios, kurią Marija Berdinskaja ir Jevgenija Kregždė vaidina isteriškai liguistai ir su neviltimi (taip, kad matai liūtiškai didingos Voinickių šeimos degradavimo liniją - motina mirė, dėdė gimė be odos, o dukterėčiai teko nervų priepuoliai). Ne Astrovo, kaip dažnai būna, kurį Vladimiras Vdovičenkovas apdovanoja Vysockio temperamentu, bet nežino, kur šį temperamentą pritaikyti. Ir ne profesoriaus Serebriakovo, kuris, negailestingai groteskiškai vaidinamas Vladimiro Simonovo, tapo ekshibicionizmo kvintesencija, būdinga daugeliui Čechovo personažų (jo „podagriškas šokis“, kai jis aistringai apsikabina savo kojas, įeis į čechoviško teatro istoriją).
Dabar apie operą. Visą Tumino statytos Čechovo pjesės veiksmą lydi Fausto Latėno muzika - kankinamai grėsminga arba trūkčiojamai groteskiška. Ji skamba tai kaip fonas, tai kaip dirginantis akompanimentas, sukurdama mechaninio operos teatro, kokiu per šimtą eksploatacijos metų pavirto Čechovo tekstas, įspūdį. Šis raktas daug ką paaiškina: muzikos ir atviros, a part vaidybos tiesiai į salę dėka tekstą mes girdime ne kaip įprastą ažūrinį „poteksčių ir nuotaikų“ nėrinį, bet kaip idealią „operą“ - virtuoziškai suderintų arijų ir duetų, chorų ir uvertiūrų sistemą. [...]
Aliona Karas, Rossijskaja gazeta, 2009 m. rugsėjo 4 d.
Rimas Tuminas atvėrė akis į Čechovą
[...] Galima sakyti, kad Vachtangovo teatro situaciją iki ateinant ponui Tuminui perteikia Adomo Jacovskio dekoracija - du didingi portalai, primenantys apie buvusį turtingumą ir žydėjimą, įrėmina beviltiškai apleistą erdvę. Ūkis apleistas: vidury gyvenamo kambario riogso varstotas, plūgas, ant kurio važinėjasi po sceną personažai, beviltiškai surūdijo; pianinas padengtas daugelio metų dulkėmis, masyvi odinė sofa išsėdėta, sode matyti liūto skulptūra - praėjusio didingumo ženklas. Buities daiktų labai mažai, bet žmonės čia gyvena ne itin ramiai. Stichijos, gamtos ženklai namo neaplenkia - ne veltui juk dėdė Vania ir Sonia apdūmija stiklą, kad žiūrėtų per jį į dangų.
Kai kada čechoviškieji Tumino personažai prieš ką nors sakydami ar darydami sekundei sustingsta, tarsi patys nebūtų tikri tuo, kas jiems tuoj nutiks. Kai kada įsižiūri vienas į kitą, lyg nebūdami tikri, kas prieš juos stovi. Ponas Tuminas tarsi perteikė „scenas iš kaimo gyvenimo“ per slaptus ir kreivus kitabūtiškumo veidrodžius - ir todėl jo spektaklis tapo niauriai ekscentriškas. [...] Šią neramią ir slegiančią atmosferą, kurią padeda sukurti kintanti ir įvairuojanti Fausto Latėno muzika, galima vadinti firminiu lietuvių režisūros ypatumu. Tiesa, „Dėdės Vanios“ personažams režisierius sugalvojo tiek daug tikslių ir netikėtų elgesio detalių, kad jo žvilgsnio į rusų pjesę „kitoniškumas“ (kuris jo „Varge dėl proto“ ir „Revizoriuje“ vienus erzino, o kitus žavėjo) tarsi išnyko, tapo nebesvarbus.
Jau teko girdėti balsų, neva Rimas Tuminas kažkaip nepaprastai įsiskaitęs į Čechovo tekstą ir ištraukęs iš jo visas spektaklio smulkmenas. Mano nuomone, jei sakydamas „pakabinkite savo ausis ant dėmesio vinies“ profesorius Serebriakovas kala į stalą vinį, o prieš dėdei Vaniai sušunkant „Užkimškit fontaną, Vaflia!“, pats Vaflia nei iš šio, nei iš to maukia iš stiklinės vandenį, tai šitai vadinama ne „įsiskaityti“, o prisigalvoti gegų. Tačiau tokių aiškiai paryškintų fokusų ne tiek daug. Tumino spektaklyje dominuoja ne atrakcionai, o paradoksalūs psichologiniai sprendimai.
Beje, pačiais netikėčiausiais tapo antraeiliai, o ne pagrindiniai personažai. Senutė auklė Marina, vaidinama trupės veteranės Galinos Konovalovos, tapo besijauninančia skambaus balso kokete - ironiška senstelėjusia undine. Teleginas (Jurijus Kraskovas), netekęs rusiško įnamio geraširdiškumo, gavo čaplinišką katiliuką ir įgijo klouniško šmaikštumo. „Sena kuosa“ Marja Vasiljevna su tamsiu karė kirpimo peruku, ilga suknele, kurios padurkus pasiruošusi išdidžiai pakelti, tarsi lipdama nuo kabareto pakylos, - Liudmila Maksakova drąsiai vaidina komišką įsimylėjimą į profesorių Serebriakovą, paskui kurį ši dama-vampas pasiruošusi nešioti portfelį. Profesoriaus vaidmenį Vladimiras Simonovas pavertė atvira karikatūra. Jei herojus be talento ir kvailys, tai šitai ir parašyta jam ant kaktos - menkiausią smulkmeną jis pateikia tarsi atradimą, vaikšto kaip paminklas pats sau, tačiau nieko prieš ir pajuokauti. Anos Dubrovskajos Jelena Andrejevna šalta, graži ir neprieinama - šviečia, bet nešildo, ji ir profesorius - neįtikėtinai harmoninga pora. Jevgenijos Kregždės Sonia - tokia doruolė, nors į čechovišką parodą vežk. [...] Na o kalbant apie patį dėdę Vanią, šis vaidmuo - didžiausia spektaklio sėkmė ir geriausia, ką per pastaruosius metus sukūrė Sergejus Makoveckis. Taip ir nesuaugęs, bet pasenęs vaikas, nuoširdus ir naivus, kiekvieną akimirką pasiruošęs būti nubaustas [...] Vaidmens piešinys tarsi paprastas, bet kaip tik todėl ir sunkus: pateisinti jį gali tik didelis artistas, o ponas Makoveckis būtent toks. Po finalinio monologo, tariamo greičiau kaip kaltinimas, nei guodimas, Sonia iš patiklaus dėdės padaro manekeną išskėstomis rankomis, plačiai atvertomis akimis ir nenatūraliai išdidinta šypsena. Gyvenimą dėdė Vania nugyveno su plačiai užmerktomis akimis, mirtį - o juk nieko kito tamsa, į kurią jis nueina, ir negali reikšti - pasitinka plačiai atvertomis.
Roman Dolžanskij, Kommersant, 2009 m. rugsėjo 7 d.
Spektaklis su tęsiniu
[...] Spektaklis prasideda muzika, stipria muzikine tema (kompozitorius Faustas Latėnas), ir tai tas retas atvejis, kai muzika neatrodo nei pritempta, nei nereikalinga, ji - ne fonas, neužpildo pauzių, nevaidina už aktorius. Ji - kaip lygi su jais, tokia pat svarbi, kaip tuščia tamsi scena, kurios priekiniame krašte geltonuoja varstotas, o už jo sceną į dvi dalis dalija pilkas didelio namo frontonas, už jo - liūtas, puošiantis paradinį įvažiavimą. Puošęs, o dabar, kaip ir „Dėdės Vanios“ herojai, - tai juokinantis, tai bauginantis. Tai, regis, ir yra svarbiausia, ką Tuminas perskaitė Čechovo pjesėje - visas šis gyvenimas tragikomiškas, juokingas savo paradiškumu, išoriniu „atitikimu“ (auklė Marina, vaidinama Galinos Konovalovos, pirmoje scenoje panaši į Pikų damą, o ne į kaimietę auklę, kuri atneša virdulį ar taurelę degtinės) ir neįmanomas atsieti nuo gamtos. Lietuvių režisūra ir giriama, ir peikiama dėl vieno - dėl to, kad ją traukia paprasti dalykai, medis, kaimas, - o Tumino herojai, beje, ne labiau nei Čechovo, fiziologiški savo potraukiais.
[...] Tumino „Dėdė Vania“ - retas spektaklis, kuriame akcentuojami ne tik pagrindiniai herojai - dėdė Vania, Serebriakovas, bet ir antri, ir treti. Maman, vaidinama Liudmilos Maksakovos, ir be žodžių sukelia plojimų audrą. [...] Genialiai vaidina Sergejus Makoveckis. Taip, kad norisi aprašinėti kiekvieną jo pasirodymą, kiekvieną galvos pasukimą. Tai kažkas beveik nežinomo šiandienei scenai: nuolatinis išgyvenimas juokingo ir beprasmiško gyvenimo tokio pat apgailėtino, bet savo aukšta misija Žemėje įtikėjusio Serebriakovo gyvenimo fone. Berods, dar niekas nevaidino šios abiejų lygybės, kai gyvenimas prapuolė. [...] Tumino spektaklis tuo ir nuostabus, kad išėjęs iš teatro nesiliauji mąstęs. Apie spektaklį, jo herojus - bandai sulošti tarsi šachmatų partiją, seniai ir ne tavo loštą - nuo vidurio, pabaigos, nuo pradžios. Nuo auksinės dėdės Vanios vaikystės... Nepavyksta laimėti. Prapuolė gyvenimas.
Grigorij Zaslavskij, Nezavisimaja gazeta, 2009 m. rugsėjo 7 d.
