Prancūzų eksperimentatorius ir didelis rusų klasikos mylėtojas Ericas Lacascade´as garsiame Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre pastatė „Dėdę Vanią“. Spektaklio premjeroje apsilankė Infox.ru korespondentė Alla Šenderova.
Ericas Lacascade´as išgarsėjo 2000 m., Avinjono festivalyje parodęs savąją Čechovo trilogiją - „Ivanovą“, „Žuvėdrą“ ir „Tris seseris“. Beje, „Ivanovą“ jis statė ir anksčiau, dar 1985 m. Buvo jo kūrybinėje biografijoje ir „Platonovas“, ir Gorkio „Barbarai“. 2004 m. režisierius išleido „Hedą Gabler“ su Isabelle Huppert pagrindiniame vaidmenyje - spektaklis buvo visą sezoną rodomas Paryžiaus „Théâtre de l´Odéon“. Maskviškė publika Lacascade´ą pažįsta iš Henricho von Kleisto „Pentesilėjos“ pastatymo. Neįprastas šou, kuriame keistoką aktorės Darios Lippi rangymąsi scenoje papildydavo ne mažiau keistos vaizdo projekcijos, 2005 m. buvo parodytas festivalyje NET.buvo parodytas festivalyje NET.stos aidmenyje - spektaklis Šenderova. Lacascade´
Naujausiame savo darbe, spektaklyje „Dėdė Vania“, vietoje visų techninių įmantrybių režisierius pasirinko seną gerą psichologinio vaidmenų narpliojimo metodą. Ne, ne, kalbu ne apie naftalinu atsiduodantį realistinį teatrą - avangardo kvapas jaučiamas ir čia.
Stileivos
Spektaklio veiksmą lydi šeštojo dešimtmečio muzikos hitai - Simono ir Garfunkelio dainos. Ilgas valgomojo stalas ir nedidukė žema spintelė, ant kurios stovi senas patefonas - štai ir visos tuščioje juodoje scenoje esančios dekoracijos. Plokšteles, o ir visus kitus reikalus, čia „suka“ kiek prasčiokiška, net ūkiška Julija (Aurelija Tamulytė). Lacascade´as ją, kaip ir keletą kitų personažų, į „Dėdės Vanios“ veikėjų kaimynystę „perkraustė“ iš pjesės „Miškinis“ (ankstyvesnio, ne tokio vykusio, to paties siužeto varianto) - scenoje, Lacascade´o sumanymu, turi būti daug žmonių. Jo spektaklio herojai mėgsta stoviniuoti užstalėje, daug juoktis, sveikinti kits kitą daina, garsiai sudaužti vyno taures ir taip nustelbti pagrindinių personažų - Sonios, dėdės Vanios, Astrovo bei senstelėjusio, pasipūtusio ir niekam nereikalingo Serebriakovo - liūdesį ir vienatvę.
Iš „Miškinio“ pasiskolinti dvarininkai Leonidas ir Fiodoras - tipiški stileivos, ilgaplaukis akiniuotis Vaflia - tikrų tikriausias hipis. Dėdė Vania (Vaidotas Martinaitis), apsitempęs pilką, kiek maišą primenantį kostiumą, ir trūkčiojantis į muzikos taktą, iš pradžių atrodo esąs vienas iš jų, tačiau atidžiau įsižiūrėjęs supranti: į savo kompaniją jie Vanios jau nebepriims. Jauna baltutėlė Jelena (Irina Lavrinovič), prie kurios tarsi prieš savo paties valią linksta Vania, žvelgia į jį su neslepiama nuostaba, tarytum klausdama savęs, kas gali sieti ją ir šį „dėdę“? Iš šios kompanijos savotiškai iškrenta Sonia (Rasa Samuolytė), nuostabi aktorė, pagrindinių vaidmenų atlikėja daugelyje Koršunovo spektaklių. Vyresnieji jos nė nepastebi, o ir jauniesiems pernelyg nerūpi. Vos pasirodęs neryžtingas gražuolis Astrovas, iš žiūrovų salės nepritariamai stebi visuotines linksmybes, ir tik vėliau išeina į sceną su užkrečiančia prakalba apie būtinybę saugoti miškus. Įsijautęs jis taip ir nepastebi įsimylėjusios jį Sonios.
Lėtai, psichologiškai tiksliai suvaidintų scenų eilę sugriauna profesorius Serebriakovas (Arvydas Dapšys). Iš Vilniaus Mažojo teatro pakviestas aktorius į spektaklį atneša aštrų groteską: jo sukurtas personažas panašus ir į išlepintą berniūkštį, ir Otelo vaidmenį „besimatuojantį“ provincijos tenorą.
Suniokotos rožės
Estetas Ericas Lacascade´as nebūtų savimi, jei finalinėse jo spektaklio scenose „psichologizmas“ ir sceninė tiesa nevirstų visa apimančiu simbolių žaismu.
Rožių puokšte nešinas dėdė Vania įeina į kambarį ir užtinka Jeleną Astrovo glėbyje: akimirksniu pasenęs ir susikūprinęs jis taip ir lieka sėdėti su ta nelemta puokšte (ryškia dėme bendrame pilkame scenos fone), kol Serebriakovas visiems apskelbia ketinimus parduoti dvarą ir, iš esmės, taip išmesti visus namiškius gatvėn. Prieš iššaudamas į profesorių, įtūžęs dėdė Vania suniokoja gėlių puokštę - scenoje lieka krūva geltonų ir raudonų žiedlapių.
Visą paskutinį veiksmą jis nebyliai sėdi pritemdytoje scenoje apsuptas išdraskytų rožių žiedų. O kažkur, kulisuose, ryškiais prožektorių spinduliais sukurtose šviesos juostose, kaip įprasta, pluša Sonia, daktaras Astrovas ieško dėdės Vanios nugvelbto buteliuko su morfijumi, o Serebriakovas šiam siūlo taikytis. Tačiau dėdę Vanią supanti tamsa tampa vis sunkiau perregima. Ir šios finalinės, beveik nebylios, vien simboliais išreikštos spektaklio scenos pasirodo esančios pačios skvarbiausios.
