Roberto Wilsono Kauno „Dorianas“ - tyro kūrybos džiaugsmo, žavėjimosi neribotomis teatro galimybėmis apraiška. Teatro, gebančio kurti grožį.
Ar žmogus gali būti meno kūrinys? Ar žmogų, sudarytą tik iš kūno ir kraujo, galima paversti dieviško garbinimo objektu? Filosofai ir menininkai nuo seniausių laikų bandė atsakyti į šį klausimą. Robertas Wilsonas nuolat grįžta prie jo, režisavęs „Dorianą“ iš pradžių Diuseldorfo Schauspielhaus, o paskui - Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Lietuvoje spektaklis sukurtas „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ programoje ir tikriausiai tik šios programos dėka galėjo būti įgyvendintas. Gedimino šalis amerikiečių režisierių pasitiko kaip didžiausio kalibro žvaigždę. Amerikiečių režisierius atsidėkodamas paliko teatro repertuare šio titulo vertą spektaklį.
„Doriano“ autorius - Darrylas Pinckneyʼus, su kuriuo Robertas Wilsonas bendradarbiauja nuo 1988 metų. Dramaturgas sukūrė trijų dalių monodramos tekstą, kuriame sujungė tris istorijas apie meilę, grožį, kūrybą bei menininko ir jo kūrybos ryšį. Jame veikia Oscaras Wildeʼas ir jo meilužis Alfredas Douglasas, taip pat rašytojo sukurtas Dorianas Grėjus. Pasakojama ir istorija apie tragiškai pasibaigusį airių kilmės britų tapytojo Franciso Bacono ir jo modelio Georgeʼo Dyerio romaną. Pinckneyʼus parafrazuoja citatas iš Wildeʼo kūrinio, cituoja ištraukas iš jo teismo dėl homoseksualių santykių, taip pat pasitelkia jo mylimajam skirtus laiškus ir eilėraščius. Istorijos pinasi ir persidengia taip, kad neįmanoma aiškiai nustatyti, kieno likimą sekame vienu ar kitu metu. Nes čia svarbiausia ne istorija ar aiški pasakojimo linija.
Wilsono teatras garsėja savo vizualumu - jis pirmiausia veikia žiūrovą vaizdo galia, kuri sukuria harmoningą scenografijos ir itin tikslios šviesų partitūros derinį. Pažiūrėjus „Dorianą“ atmintyje išlikę vaizdai - plokšti, sudaryti iš vienspalvių (daugiausia baltų ir juodų) plokštumų, aiškiai atskirtų ryškiais kontūrais. Rūsti šių pavidalų architektūra matoma ir tapybos studijoje, pilnoje paveikslų ir menininko užrašų, ir beveik tuščioje scenoje, kur pagrindinis personažas Dorianas savo pasirodymu kreipiasi į publiką. Wilsonas naudoja paprastus simbolius, nurodančius dvejopą žmogaus ir tikrovės prigimtį - per minėtą baltos ir juodos spalvų, judėjimo ir ramybės, šviesos ir tamsos, chaoso ir tvarkos kontrastą, taip pat pagrindinio veikėjo vaidmens skyrimą dviem aktoriams (skirtingai nei vokiškoje versijoje, kur vaidina tik Christianas Friedelis).
Dorianą vaidina Dainius Svobonas ir dvidešimčia metų už jį jaunesnis Mantas Zemleckas. Abu liekni, pailgų, kampuotų veidų, kurie, kaip dažnai būna Wilsono spektakliuose, nugrimuoti baltai. Apsivilkę ilgais juodais paltais, mūvėdami baltomis pirštinėmis, iš pirmo žvilgsnio jie niekuo nesiskiria. Tuo labiau, kad jie labai retai pasirodo scenoje kartu. Skirtumai išryškėja tik jiems pabuvus scenoje ilgesnį laiką, ypač judėjimo dinamikoje. Svobono Dorianas - lėtas, statiškesnis ir tikslesnis, kartais net skulptūriškas. Ilgas juodas paltas su aukštai pastatyta apykakle ir cilindras skatina galvoti, jog jis mėgina paslėpti savo tikrąjį veidą. Jo charakteris pirmiausia išreiškiamas balso moduliavimu ir žaidimu garsu.
Zemleckas vaidina dendį, gebantį sužavėti minią. Jis žavus, elegantiškas ir galantiškas, todėl kartais persivelka baltą kostiumą. Jo personažas dvelkia jaunyste, kuri nepažįsta rūpesčių, nori linksmintis ir šokti prožektorių šviesoje. Aktorius kuria savo personažą veiksmu - greitais judesiais, apgalvotomis pauzėmis, kūno kontroliavimu. Jam puikiai sekasi reviu scenos, kuriose jis dainuoja lyg prieškario kabareto žvaigždė, šoka ir netgi „stepuoja“. Neperdedant galima sakyti, kad jam tai puikiai sekasi.
Nesunku susidaryti įspūdį, kad jie abu yra tas pats personažas, tik skirtinguose gyvenimo etapuose. Tačiau tokia interpretacija atrodytų pernelyg paprasta - pirma, todėl, kad nėra aiškaus skirtumo tarp dviejų Dorianų, kurie iš tikrųjų kalba vienu balsu, o antra, dėl to, kad personažų yra gerokai daugiau.
Viena iš vizualiniu požiūriu įspūdingiausių spektaklio scenų - trečiosios dalies pradžia, kur matome jaunąjį Dorianą sėdintį prieš grimo kambario veidrodžius. Vaizduotė man iškart priminė daugialypį Witkacyʼio portretą. Garsioje 1917 m. nuotraukoje lenkų menininkas ne tik žvelgia į keistą pasaulį, bet ir nagrinėja „asmenybės kaip nenutrūkstamo įvairių patirčių srauto“ prigimtį. Panašiai Kauno spektaklyje persidengia ir Doriano, taip pat Wildeʼo, Bacono bei jų meilužių istorijos. Neabejotinai juos sieja žavėjimasis grožiu, taip pat potraukis uždraustai meilei, jausmui, kurio nelemta patirti. Kartu tai ir narcisizmas, ir įsitikinimas savo išskirtinumu, kurie būdingi visiems „Doriano“ personažams. „I rise up and I walk with myself“, - skelbia užrašas milžiniškomis juodomis raidėmis ant baltos sceną dengiančios drobės.
Tačiau Kauno spektaklyje sukurtame dendžio įvaizdyje yra kažkas paradoksalaus. Pusantros valandos trukmės spektaklyje kelis kartus girdimas Benamio katino iš Peggy Lee „The Alley Cat Song“ motyvas. Šį kūrinį girdime jau prie įėjimo, taip pat sėdėdami žiūrovų salėje priešais juodą uždangą, slepiančią Wilsono „Doriano“ pasaulį. Dainos teksto fragmentai šmėkšteli aktorių monologuose, kurie įvairiai taria frazę „like an alley cat“. Šis žaidimas kalbos skambesiu - dar vienas amerikiečių režisieriui būdingas triukas. Jo teatre reikšmės nesusijusios su žodžiais, o priklauso nuo to, kaip jie tariami. Todėl frazė apie benamį katiną, kuris yra nepriklausomas ir laisvas, nes neskiria gėrio nuo blogio, kartais skamba nerūpestingai ir išdidžiai, kartais - beviltiškai, apnuoginant herojaus vienatvę.
Wilsonas leidžia Dorianui suvilioti žiūrovą. Kita vertus, nevengia iš jo tyčiotis, atskleisti jo juokdarišką esybę. Kai Mantas Zemleckas šokinėja po sceną, sakydamas monologus, dainuodamas ir šokdamas, sekamas galingų teatro prožektorių, jis balansuoja ant juokingumo ribos. Nes jo pripažinimo siekis taip pat groteskiškas. Jaunasis Dorianas negali tylėti ar stovėti - judėjimas ir kalba yra jo būdas visą laiką būti dėmesio centre. Tam reikia Roberto Wilsono talento ir meninio jautrumo, kuris tą jo narcisizmą sugeba paversti ne pagrindine, o viena iš daugelio sceninio pasaulio kūrimo priemonių. Nes nors vaidyba šiame spektaklyje yra aukščiausio lygio, ji tikrai nėra svarbiau už scenografiją, muziką ar šviesą. Režisierius viską kartu sukomponuoja į vieną darnią visumą. Galutinis vaizdas veikia visus pojūčius, džiugina aiškumu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai - jis tiesiog gražus.
Sunku atsispirti šio spektaklio estetiniam žavesiui. Wilsonas žavi vaizdu, šviesa, Peggy Lee, vokiečių grupės „Woods of Birnam“ ir balkanų pučiamųjų orkestro muzika. Jo „Doriane“ kiekviena detalė kruopščiai apgalvota, kiekvienas aktoriaus gestas tikslus, o intonacija - suplanuota. Režisierius į spektaklį netgi įtraukia techninę komandą, kuri tampa natūraliu jo elementu. Kartu netenka reikšmės ir teksto aiškumas - nesvarbu, kas ir ką sako ar dainuoja ir kieno pasakojimo klausomės tam tikru momentu. Matome tik besikeičiančius vaizdus: Bacono tapybos studiją keičia kabareto scena arba veidrodžių apsuptas grimo kambarys. Ypatingą atmosferą kuria darnus šviesų ir šešėlių žaismas, taip pat kintanti atskirų scenų dinamika - nuo ramių monologų iki žvaigždžių koncertą primenančių vokalinių epizodų.
Po „Doriano“ premjeros teatre pasigirdo nuomonė, kurią pasigavo ir Lietuvos kritikai: labai patiko, bet nežinau, apie ką šis spektaklis. Mano manymu, Roberto Wilsono spektaklis pirmiausia yra tyro kūrybos džiaugsmo, žavėjimosi neribotomis teatro galimybėmis apraiška. Teatro, gebančio kurti grožį. Šiuolaikinis teatras, ypač kuriamas mūsų geografinėse platumose, estetines problemas nustūmė į šešėlį, jų vietą užleisdamas socialiai angažuotam turiniui. Tokie spektakliai kaip „Dorianas“ įtikina, kad kalbėjimas apie grožį mene ne tik vis dar turi prasmę, bet gali būti ir turinio perteikimo priemonė. Nes kiek Wildeʼui grožis yra didžiausia vertybė, tiek Wilsonui jis yra dirbtinis fasadas, kaukė, už kurios slepiasi vienatvė ir poreikis būti suprastam. Amerikiečių režisierius negaili Dorianui pykčio, paversdamas jį juokingu - nes juk tuo dažnai baigiasi desperatiškas bandymas nuolat būti dėmesio centre. Jis parodo, kokia plona gali būti riba tarp juokdario ir tikro menininko.
Savo esė „Grožis išgelbės pasaulį“ šveicarų rašytojas Étienneʼas Barilier teigia: „Galbūt grožis neišgelbės pasaulio, bet jis skatina mus siekti tobulumo, paprasčiau išsireiškus - siekti gėrio, be kurio pasaulis neišvengiamai būtų pasmerktas“. Tokį grožį pastebiu „Doriane“ ir linkiu Lietuvos teatrui jį matyti kuo dažniau.
Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius
„Menų faktūros“ redakcija dėkoja žurnalo „Teatr“ redakcijai, suteikusiai leidimą išversti ir perpublikuoti šią spektaklio recenziją. Recenzija publikuota: „Teatr“ 2023 m., Nr. 1.
Publikacijos vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
