Dėl ko jaučiu nerimą vakarais? Dėl nieko. Atsakiau draugiškai ir narsiai, tada jie įleido į teatrą. Narsumo ten reikėjo, nes ne kiekvieno teatro tarpdury tave pasitinka režisierius su klausimu. Ir kol žiūrovai rinkosi - po vieną, nes tokios spektaklio taisyklės - galvojau apie savo atsakymą, kuris ėmė atrodyti arogantiškas. Pagalvokit, kokia - jokio nerimo. Taigi visas gyvenimas - vien tik nerimas. Ir juk dvi dienas tyliai krausčiausi iš proto vien nuo minties, kad eisiu ten, kur niekad nebuvau - į „House of Puglu“, kad pagaliau matysiu „Dvi su puse minutes“, apie kurį tik skaičiau. Užtat ir žinojau, kad ties įėjimu bus klausimas. Kad įžengsim po vieną, sulauksim visų, tada bus juodo audeklo labirintas ir saksofonų muzika tamsoje. Kad nerimas mus vienys ir mes juo dalinsimės - kažkiek, žinoma, savo būsenomis žaisdami, vieni kitais pasitikėdami ir saugūs, nes čia gi teatras, performansas, instaliacija. Ir mes kartu kuriame - bent jau šito vakaro atmosferą. Nes temą, formą, taisykles sukūrė režisierius Paulius Markevičius, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, instaliacijų menininkė Eglė Lekevičiūtė, garso režisierius Paulius Jakonis, saksofonininkų kvartetas katarsis4 (Arminas Bižys, Kazimieras Jušinskas, Danielius Pancerovas, Algirdas Janonis), visa nedidelė jaunų menininkų grupė, pasivadinusi „Dvi su puse“.
Ir iš tiesų, prisiekiu, joks nerimas dėl savęs tokiame spektaklyje neapima, nors klaidžiojame tamsoje, nežinodami taisyklių ir tikslų, nors po to esame susodinami vieni prieš kitus taip, kad remiasi keliai, liečiasi rankos ir drovumą slepia šypsenos. Tada atsiranda žodžiai. Tie grupės narių monologai apie baimės patirtis, apie ligos ir mirties (savo, artimo) nuojautą ir apie tai, kas mes vieni kitiems. Tą, kas tragiška, keičia tai, kas, baimei išsisklaidžius, skamba kaip anekdotas. Kalba ne aktoriai, bet autoriai. Jie sėdi tarp mūsų, žiūrinčių. Ir, dievaži, norisi kalbėtis, visai nesidrovint tų pirmąkart matomų žmonių, nes įvairios istorijos išjudina tavo nerimo paslaptis, ir pasirodo, kad jos yra bendros. Net amžiaus skirtumų nėra, jautrumas toks pat.
O tada - pagrindinė spektaklio-performanso-instaliacijos-buvimo kartu mizanscena, turbūt jau išgarsėjusi, dalyvavusiųjų išsidalinta ir aptarta su dar nebuvusiais: dvi su puse minutes tu žiūri į priešais sėdinčiojo akis. Neprivalai, bet žiūri, tiri save, jį: tai įmanoma ar sunku? Įmanoma. Sunku. Čia finalas.
Po to nesinori skirstytis. Tai ta vakaro dalis, kai žiūrovai įgauna balsą, vienas per kitą šneka apie patirtis labirinte, apie tą žiūrėjimą į akis. Apie žaidimo taisyklių poreikį ar laisvę nuo jų. Dabar mes sėdime netaisyklingu ratu, per patogų atstumą vienas nuo kito. Kaip keista, ką tik norėjau kalbėti, atverti vieną kitą savo nerimo istorijų, pasiaiškinti, kodėl įeidama sakiau, kad vakarais - jokio nerimo (nes vakarai teatre! Su kitų siužetais!), o dabar, kai visi kalba, mano noras prabilti nyksta. Suprantu: tas jų kalbėjimas - tarsi kaukė, skydas nuo to, ką iš tikrųjų prikėlė viso vakaro patirtis. Argi svarbiausia, kaip tu jauteisi, klajodamas tarp labirinto-vakaro-gyvenimo klosčių, susidurdamas ten su kitu ar kažkuriame tarpelyje nerasdamas nieko? Ir net ne žiūrėjimas nepažįstamam žmogui į akis buvo įspūdžio viršūnė. Ypatingas šitas vakaras visa derme, pasiūlytų situacijų seka, sielos užkaborių atkrapštymu, bendrystės atradimu.
Juk taip gražiai šypsomės susitikę, o čia ėmėm dalintis - balsu ir mintimis - tuo, kas už šypsenų. Tais retai įvardijamais nerimais, silpnumu, abejone, klaikuma, iš kurių gal didžiausia - kad vieną dieną suprasi, jog viskas, ką darei, buvo niekai, be vertės ir prasmės, visur prašovei.
Man patinka, kad savo kūriniu grupė „Dvi su puse“ nesigretina prie ryškiausių viešųjų aktualijų ir nerėkauja apie svetimą, pačių nejuntamą skausmą, kuris juos gal net padarytų dienos didvyriais - jie kalba apie save, o tai nėra nei lengva, nei patogu, nei ryšku. Man patinka, kad jie nedeklaruoja savo išskirtinumo kitų menininkų gretoje, nors jie yra į nieką Lietuvoje, bent jau teatre nepanašūs ir savo raiškos unikalumą kuria atsargiai, be triukšmo, susikaupę ties tuo, kas jiems rūpi išsakyti. Jie tiria, kaip neįprasta bendra jų idėja virsta realybe, kaip ji veikia, susidūrusi su kitais žmonėmis, sutikusiais būti jų publika. Ir kokiai realybei ji priklauso: teatrui, performansui, instaliacijai? Jie net publiką kviečia savitai: nereklamuodami, kad pristato pristatytą pristatymą, o pasikalba su psichologe apie nerimą, kuris „tvyro ore“.
Galbūt su laiku išaiškės, ar tikrai atvestiesiems į labirintą nereikia bent užuominų (klaidžioti? Tiesiog būti? O gal tikrai geriausia - improvizuoti?), galbūt ne kiekvienas monologas dramaturgiškai išgrynintas (nesakau - iščiustytas, nes tikra, tuo labiau - nuoširdi šnekamoji kalba yra brangi; turiu omeny mintį, dėl kurios vieno ar kito monologo klausom); galbūt bus pasiekta tokia sėdėjimo kartu chemija, kad natūraliai pasigirs ir klausančiųjų kalbėjimas (o gal kaip tik tas buvimas kartu reikalingas vien tam, kad noras kalbėtis būtų tik pažadintas). Visi atsakymai tampa pamokomis ir idėjomis ateičiai. Ir pakeliui nedega vien raudoni šviesoforai - kaip kad buvo neįtikėtiname Pauliaus Markevičiaus monologe apie kelionę mikriuku į Santariškes sužinoti, kaip ten mamos operacija. Taip, atrodo, Pauliaus monologai tą vakarą buvo žodinės „Dviejų su puse minučių“ aukštumos.
Aišku, nerimauju, ar „Dvi su puse minutės“ bus žmonių atrandamos, pasidalinamos, kol jos dar netapo tarpdisciplininio meno istorija, nors juk matau - atranda, net sugrįžta, norėdami vėl patirti tai, kas pirmąkart buvo keista ar neaišku. Juk tą istoriją įdomu kurti kartu. Nerimo apsuptyje.
