Tokiuose spektakliuose kaip „Miranda“ scenovaizdis veikia, kompiuteriniais terminais kalbant, kaip „interfeisas“, t.y. prasminio komunikavimo tarp režisieriaus ir žiūrovų priemonė.
Po penkerių metų mūsų teatrinėje panoramoje pasirodė antras scenos kūrinys, kurį „įkvėpė“ nelinksma emigracijos patirtis. Ir kokiai auditorijai spektaklis skirtas?
Jį gali priimti įvairiai: jei visą dieną su knyga rankoje varteisi ant sofutės, „bajeris“ gali pasirodyti rimtas, jei esi išsunktas, tiesiog nebus jėgų ir noro galvoti apie reikšmes.
Kad Koriolanas ne herojus, turbūt ir sakyti nereikia. Čia ne HOPParto išradimas, o vienas kertinių mūsų mentaliteto akmenų.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatytas spektaklis „Hanana, kelkis ir eik“ turėtų iš mirties patalo pakelti ir gerokai supurtyti žiūrovą. Iš tam tikro letargo ištraukti aktorius.
Nežinau, kaip smarkiai reikia pasitikėti savimi, aktoriais ir publika, kad nutartum, jog virš dviejų valandų trunkantis pokalbis ant lovų su keliais pasišokinėjimais galėtų išlaikyti žiūrovų dėmesį.
Dviejų žmonių asmeninė istorija, ir jų tikėjimo išpažinimo istorijos paverstos schemomis. Galbūt suomio Jokelos pjesė žmoniškiau papilnėtų ramiai suvaidinta šiltame radijo teatre?
Shakespeare’o „Audra“ įkvėpė daugelį Vakarų Europos dramaturgijos ir literatūros tekstų – šekspyriškoji žaismė, metateatrinės parafrazės itin raiškiai suskambėjo Samuelio Becketto dramoje „Lošimo pabaiga“.
Spektaklis nesiekia pateikti vienareikšmiškų atsakymų. Tuo jis skiriasi nuo paviršutiniško žurnalizmo, kai tiesa pateikiama ir įteigiama žiūrovui ar skaitytojui kaip savaime suprantama banalybė.
