Abortų klausimą nagrinėjančiame spektaklyje dažnai pasimato siūlės ir bandoma jas užglaistyti kokiu nors klubiniu efektu, juk visas kūrinys ir laikosi tik ant miglotų, banguojančių įkvėpimų, po kurių eina išsisėmimai.
Šokio spektaklyje „Rezonansas” principinis išorinių elementų ir citavimo vengimas virto „Oginskio ieškojimu savyje“ – ne tiek meno kūriniu, kiek laboratoriniu eksperimentu, kurio rezultatas buvo technokratiškai kampuotas ir tarsi užprogramuotas.
Nuogas kūnas šiame spektaklyje – viena pagrindinių kortų. Atviros savęs lietimo, tuštinimosi, imituojamo savęs žalojimo scenos – visa tai turi pažadinti, sukrėsti, atmerkti akis žiūrovui.
Tekstas ir įelektrinti, kibirkščiuojantys veikėjų santykiai čia yra statomoji spektaklio medžiaga, nes režisierius nepasakoja naujos Hamleto ar hamletizmo istorijos, kurią ir taip „visi žino“.
Galbūt per ryški yra Sarah Kane dramaturgijos galia, o menkas nukrypimas gąsdina tos galios praradimu, o galbūt dar nėra įmanoma atitrūkti nuo šios pjesės, nes ji šiuolaikiška, reali, ji yra dabar, vyksta dabar.
Šis „Hamletas“ yra savotiškas riktas ir Kauno dramos teatrui, nes išjudina „švinktelėjusius“ vaidybos vandenis.
Ar tas ilgas darbas su pjese tikrai dar nėra baigtas? Tobulinti galima iki begalybės, klausantis vis naujų patarimų, o jiems pabaigos niekad nebus.
Rodos, kad žiūrovams lyg koks delikatesas patiekiama jaunųjų aktorių kančia egzistuoja tik dėl to, kad iš būtinybės kažką nuveikti iš anksto buvo nuspręsta kentėti scenoje.
Premjeriniai aplodismentai dar aidi OKT studijoje. Tik nežinia, kam buvo skirti tavieji – režisieriui (už pedagoginius žingsnius), aktoriams (už drąsą) ar dramaturgei (už vengiamų temų scenoje eskalavimą).
