Ech tos atostogos... Vasarą facebooko ir instagramo naujienų juostą užlieja laimingi veidai ir nesibaigiantis srautas nuotraukų: kalnai, jūros, saulėlydžiai, pašėlę vakarai kurortų baruose, laukų gėlės, lietuviškos sodybos ir egzotiški kraštai. Atrodo, visi tokie laimingi ir atsipalaidavę, telieka tik pavydėti, ypač jei esi užstrigęs ofise, atostogų dienų gavai mažiau nei tikėjaisi, taip ir neišgalėjai niekur išvažiuoti arba išgalėjai, bet ne taip toli, ilgai, ramiai. Akylesnis gal ir pagaus save mąstant „gi čia tokia šių laikų problema“, bet ar tikrai? Juk istorija ne tik sukasi ratu, o ir patys žmonės iš esmės per amžius buvo ir tebėra tokie patys, tad ir mūsų ydų dokumentacijas rasime šimtmečiais praeity.
Gana netikėta, bet tokį šiuolaikišką ir keistai specifišką žmonių norą pasivaržyti, kas geriau pavasarojo, įamžintą raštu galime aptikti dar 1761 metais, kai venecijietis dramaturgas Carlo Goldoni parašė pirmąją „Vasarotojų trilogijos“ dalį „Vasarotojų karštinė“. Būtent pagal šią komediją pastatytu spektakliu (rež. Gabrielė Tuminaitė) naująjį sezoną pradėjo Vilniaus mažasis teatras iš karto pažadėdamas žiūrovams, kad per ateinančius metus scenos šviesą išvys visos trilogijos dalys.
Kaip ir priklauso XVIII a. komedijai, siužetas čia kupinas tarpasmeninių konfliktų ir peripetijų. „Vasarotojų karštinėje“ svarbiausioji ši: brolis ir sesuo – Leonardas (Mindaugas Činčys) ir Viktorija (Greta Bendžė) – abu vienaip ar kitaip konkuruoja su kitos šeimos mergina Džiačinta (Alvydė Pikturnaitė). Leonardas trokšta jos rankos, tačiau turi varžytis su pagal visas Venecijos madas apsitaisiusiu ir dailiai nupudruotu Guljelmu (Klaudijus Matijošaitis). Tuo metu Viktorijos mintyse sukasi planas truks plyš vasarojant pasirodyti puošniausia suknele. Šiam tikslui pasiekti Džiačinta taip pat sukelia sunkumų, nes naujausi ir madingiausi rūbai ant jos nugula tarytum savaime.
Tik įsitaisius žiūrovo kėdėje ir pažvelgus į sceną iš karto tampa aišku, kad šie vasarotojai dėl atostogų nejuokauja: scenos krašte priparkuota puspriekabė (scenografas ir kostiumų dailininkas Youlianas Tabakovas) skelbia, kad šios šeimos vasaroti eina va banque – grandioziškai, be skrupulų, iki paskutinės monetos, – visos priemonės pateisinamos, kad tik būtų valgių, ištaigingų suknių, prestižinių priėmimų, nepakenktų ir jei kas paskelbtų būsimas vestuves. Jau nuo pirmųjų spektaklio akimirkų sceną smelkia chaosas – visi sutrikę, skubantys: Leonardas mikčioja apie numatytą išvažiavimo laiką, Viktorija protestuoja, kad nepajudės tol, kol nebus baigta jos suknia, ir čia pat jau kuria grasinimus siuvėjui, tarnai siuntinėjami pas krautuvininkus visko „į skolą“, negana to kartkartėmis įstrižai scenos perbėga ir puspriekabėje pradingsta pačiu nepraktiškiausiu rekvizitu apsikrovęs vasarotojų teatriukas (aktoriai: Ieva Gribauskaitė, Radvilė Budrytė, Saulė E. Rašimaitė, Nojus Mikalauskas, Sibilė Zavadskytė, Gerardas Ciparis, Laura Marija Rinkevičiūtė).
Ilgainiui, nors ir puikiai išlaikoma chaotiška pasiruošimo atmosfera, lakstymas, isterija, klyksmai, hiperbolizuotos emocijos ir energingi apsižodžiavimai ima kelti nuobodulį, atrodo lėkšti, tarsi nelimpantys prie aktorių dvasios ((priešingai negu to paties teatro spektaklyje „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“; rež. Oskaras Koršunovas), kur apsižodžiavimai, svaičiojimai, griuvinėjimai ir grimasos gana neblogai išjudina veiksmą ir palaiko jo gyvastį). Šiame kontekste labiausiai atsiskleidžia Leonardą vaidinantis Činčys – jo komiškumas, nors ir papildytas tais pačiais „pasimaivymais“, kurių reikalaujama iš kone visų atlikėjų, yra natūralesnis, tarsi kyla iš paties aktoriaus būties ir būdo. Činčio kuriamas Leonardas scenoje išsiskiria nuoširdžiu sumišimu, smagiu, pagaviu chaotiškumu ir paradoksaliai mielais nerviniais protrūkiais – tarsi žiūrėtum į komiškai nerangų žmogų, beviltiškai bandantį į savo kasdieną įnešti tvarkos ir stabilumo.
„Vasarotojų karštinė“ nežinia ar labai vykusiai, bet paliečia ir feministines temas. Čia emancipuoto žodžio nešėja tampa tobuloji Džiačinta – ji vienintelė prabyla apie moters teisę rinktis savo gyvenimo kelią, o ne kliautis šeimos norais, komiškai nutildo konfliktinėse situacijose beviltišką savo tėvą ir perima jų kontrolę, net žaismingai apgauna dėl jos bučinio konkuruojančius vyriškius. Sakau „nežinia ar labai vykusi“ todėl, nes bent jau Pikturnaitės lūpose feministiniai šūkiai nuskamba absurdiškai plakatiškai, paviršutiniškai, nors pati pjesė ir / arba režisūra pastato ją į tokią situaciją. Tad spektaklyje vaizduojama Džiačintos emancipacija atrodo veikiau kaip vienas iš Goldoni pašaipos objektų – lygiai toks pat kaip ir aukštuomenės puikybė keliaujant vasaroti. Šiai aukštuomenei šiandien galime prilygti ir patys, tačiau ar moters noras būti savo likimo kalve išlieka toks pat pajuoktinas?
Nepaisant vieno kito trukdžio, „Vasarotojų karštinę“ gera išvysti teatre, kaip ir įvairias kitas, tik, gaila, retokai statomas XVI–XVIII a. pjeses. Jos primena, kad kol pasaulis keičiasi, žmogus išlieka toks pat – neišvengiamai kiek tuštokas, kartais pavydus, dažnai absurdiškas ir gana juokingas. XVIII a. vasarotojais buvo buržua, dabar šis veidrodis atsigręžė į mus. Juokimės juokimės, o jei pasijusime įžeisti, visada galime šią pajuoką priskirti „tiems aukščiau“, tiems, į kurių nesibaigiančias ir kruopščiai retušuotas atostogas žiūrime prie darbo stalo naršydami po instagramą.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
