Jeigu kur nors pasaulyje iš priešingų pusių lieptelį pereiti mėgintų lietuvė ir japonė, nekyla abejonių - japonė mandagiai pasitrauktų į šalį ir leistų lietuvei praeiti. Pastaroji galbūt kiek sutriktų, bet pasinaudotų jai suteikta pirmenybe. Stalo teatro spektaklyje „Dvi sesutės per lieptelį“ lietuvių ir japonų liaudies atstovės (aktorės Saulė Degutytė ir Kristina Maruševičiūtė) susitinka minėtomis aplinkybėmis, tačiau nenusileidžia nė viena ir sulipa drauge ant lieptelio. Negana to, japonė aptaško lietuvę vandeniu ir iš to tik pasijuokia - japonų kultūroje tai absoliučiai nesuvokiamas dalykas. Tačiau juk visa tai tik nereikšmingi neatitikimai.
Spektaklį Stalo teatro komanda kūrė pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė - žalčio pati“ bei japonų pasaką „Gyvatės akys“. Turinio prasme pasakos susijusios dviem aspektais: abiejose veikia gyvate paverstas žmogus, o pabaigą nulemia gyvatės vaikų poelgiai. Pačiame spektaklyje daugiau sąlyčio taškų tarsi ir nepavyko pastebėti. Kukuodamos tarsi gegutės, aktorės pasirodo scenoje, išsivyniojusios iš šiaudų „apsiaustų“ tampa lietuvaite ir japone, o pabendravusios ir apsikeitusios instrumentais pradeda sekti savo pasakas apie lemtingus žmonių susitikimus su gyvatėmis. Apie valandą trunkančiame spektaklyje aktorės pristato įvairiausius daiktų panaudojimo būdus, keisčiausias jų interpretacijas ir tų pačių objektų virsmą absoliučiai kitos paskirties daiktais. Visa tai juk turėtų lavinti vaiko vaizduotę?
Galbūt ir lavintų, tačiau tam sutrukdo didelės spragos spektaklio dramaturgijoje. Aktorės taip susitelkusios į siekį pademonstruoti, kaip netikėtai jos geba panaudoti daiktus, kad spektaklyje absoliučiai nebelieka akcentų, vadinasi - ir istorijos. „Gyvatės akyse“ linija nutrūksta gyvatės sūnui išėjus ieškoti motinos (istorijai artėjant prie pabaigos), o Eglės istoriją sunku suprasti nuo pat pradžių, nors ji žinoma nuo vaikystės, o ir spektaklį teko stebėti du kartus. Ir kai greta nesuprasi kuo paremtos kupiūros atsiranda daugybė vaizdų bei simbolių, tai tik dar labiau apsunkina žiūrovo gyvenimą. Ne veltui vaikai skundėsi, kad jiems nuobodu ir jie nesupranta, kas vyksta.
Gerosios Stalo teatro kūrėjų savybės - netikėtos idėjos, dėmesys lietuvių liaudies kultūrai, neaprėpiama vaizduotė dirbant scenoje su objektais, drąsa pastatymams rinktis pačią įvairiausią ir dažniausiai stiprią medžiagą. Tačiau greta viso to kūrėjai nuolat balansuoja ties saiko nebuvimo riba, o spektaklyje „Dvi sesutės per lieptelį“ šią ribą peržengia. Galima pastebėti, kad kai kurie epizodai atsiranda tik tam, jog leistų kūrėjoms parodyti dar vieną savo išmonę (pavyzdžiui, kai Eglė ir žaltys ragina savo vaikus eiti į pirtį praustis). Tiesa, galbūt tai ir netrukdytų, jei visas spektaklis būtų sudarytas iš niekur nenuvedančių epizodų, pateikiančių įdomių pastebėjimų apie geriau ar mažiau žinomas liaudies pasakas. Vis dėlto pasakų pabaigoje aktorės labai sureikšmina moralą - vienu atveju išdavystė viską sugriauna, kitu nesustabdoma drąsa ir noras pamatyti motiną išgelbsti šeimą. Ir čia kyla dvi problemos. Kadangi buvo sunku suprasti istorijas, moralas atsiranda kiek netikėtai ir nepagrįstai. Be to, kas iš jo? Jei kūrėjos teigia, kad spektaklyje svarbu pateikti kultūrų skirtumus, tai ar reikėtų suprasti, kad lietuviai labiau linkę išduoti, o japonai iš paskutiniųjų siekia tikslo? O gal kad lietuvių pasakos yra tragiškos, nepaliekančios veikėjams antros galimybės, o japonų moko, kad klaidą galima atitaisyti? Galbūt bandoma gąsdinti vaikus, kad šie nedrįstų nesilaikyti duoto žodžio? Apie dar vieną iškylantį klausimą iki šiol neteko pagalvoti - ar žmonės, kuriuos vyresnieji (tėvai ar dievai) prakeikė ir pavertė gyvatėmis, turi teisę reikalauti visapusiškos dorybės iš kitų žmonių? Tiesa, pasakų herojai suklysta, tačiau kai kažką siaubinga kadaise padaręs žmogus-gyvatė tragišku tonu klausia „ką tu padarei?!“, norėtųsi jo paklausti to paties.
Galiausiai verta grįžti prie to, kas minėta įžangoje - dėmesingumo japonų kultūrai stygiaus. Nežinau, kodėl pristatant japonų pasaką ir spektaklio aprašyme teigiant, kad kultūrai skiriama didelė reikšmė, scenoje minimi tokie dalykai kaip rikša (indų kultūros dalis) ar muai tai Rytų dvikovos (gimusios Siame, dab. Tailando teritorija). Be to, vienas iš garsų, kuriuos skleidžia japonę vaidinanti K. Maruševičiūtė, yra dosin, nors japonų kalboje dvigarsio si apskritai nėra. Žinoma, dauguma žmonių į tai neatkreips dėmesio, o ir pačiam spektaklio turiniui tai nedaro didelės įtakos (nebent, kaip ir daugelis kitų dalykų, tiesiog apkrauna pateikiamą medžiagą). Tačiau toks nedėmesingumas atskiriems elementams lemia pačių aktorių atsainumą scenoje - kai K. Maruševičiūtė įpusėjus spektakliui pradeda kalbėti ne realiais japoniškais garsažodžiais, o tiesiog kartoti bet kokius skiemenis, tampa akivaizdu, kad ji kalba vien dėl paliepimo kalbėti ar iliustracijos. Ir tuomet prasideda tai, ką pavadinčiau maivymusi - apsimetinėjimu, kad pristatoma kultūra. Netgi negalėčiau pasakyti, kad sąmoningai pristatomi stereotipai, nes neretai akivaizdu, kad bent jau japonų (o kai kuriais atvejais - ir lietuvių) kultūrą pačios aktorės traktuoja gana stereotipiškai ir, deja, netiksliai.
Spektaklį „Dvi sesutės per lieptelį“ šiuo metu galima pavadinti work in progress - sumesta daugybė idėjų, kai kur taškai jau sudėlioti, o kai kur vis dar bandoma improvizuoti remiantis inspiracijomis, o ne pačia istorija; kai daiktais kuriama simbolika sumaišoma su dramaturgiškai nepagrįstai padaryta kupiūra, nebeįmanoma suprasti, apie ką yra pasaka, kurią (ar kurios interpretaciją) žinai nuo vaikystės. Tačiau work in progress yra kelias į visavertį kūrinį, tad dirbant toliau galima tikėtis ne tik kokybiškesnio spektaklio, bet ir didesnės mažųjų auditorijos.
