Akrobatai iš Prancūzijos vaidino spektaklį „Staiga“ su senais vilniečių daiktais, o išvažiuodami padovanojo žiūrovams viską, ko šių širdis geidė. Jau trečią kartą rugsėjį Vilniaus Sereikiškių parke buvo išdygusi prancūzų Naujojo cirko savaitgalio palapinė. Šįkart pasirodė ne viena, o trys trupės. Vakarai su „Menų spaustuvės“ pakviestu šiuolaikiniu cirku atrodė kaip mažas festivalis.
Palapinė – vis kitokia
Kasmet palapinė Sereikiškėse būna kitokia. Itin romantiška ji buvo užpernai – šiuolaikinio cirko virtuozas Jerome´as Thomas savo siurrealistinį „Lili cirką“ vaidino medinėje retro palapinėje, išpuoštoje spalvotomis lemputėmis, o viduje buvo tikra arena. Šiemet iš Prancūzijos atvykęs suomis žonglierius Jani Nuutinenas su „Teisingesniu cirku“ pasistatė mažutę perpučiamą palapinę su baltais dryžiais iš medžiagos, kurios pakanka pavėsinei.
Kėdės sustatytos tiesiai ant žolės, o arena – gal trijų metrų skersmens pakyla. Ten jis, pats primenantis trolį, būrė žvakidėmis ir apvaliais svarmenimis. Kitos dvi trupės vaidino „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. Šį sezoną taip pervadinta kadaise buvusi griuvėsių Raudonoji, dabar restauruota ir turinti vaidinimams reikalingą techniką. Kontrabosininko ir žonglieriaus duetas „Les Apostrophes“ ten įsirengė tariamą baltą permatomą savo spektaklio „Oro putos“ palapinę ir džiazavo kiekvienas savo menu.
Istorija tinka visiems
Tris savaites intrigavo žinia, kad jauna prancūzų trupė „Les Boiteau“ savo vaidinimui renka senus vilniečių daiktus arba ieško jų sąvartynuose. Prisipažinsiu, laukiau vilniečių, o gal net Lietuvos gyventojų portreto. Ironiško, be abejo. Kaipgi kitaip mus gali apibūdinti išmesti daiktai?
Bet prancūzai tokia sociologija, laimė, nesidomėjo. Sulūžusių, perkrypusių, palaikių baldų, buities reikmenų, drabužių prikrautoje scenoje „Les Boiteau“ vaidino universalią istoriją.
Trupės vadovas, akrobatas ir režisierius Camille´is Boitelis po visų „Staiga“ vaidinimų sakė, kad jų spektaklį kiekviename mieste sudaro panašūs epizodai, skiriasi tik daiktai, kuriuos jie suranda ir su kuriais vaidina. Spektaklį atlieka akrobatai ir šokėjos.
Naujienos ir troškulys
Nepamirštamas ilgaplaukio akrobato Aldo Thomas skrydis per lovas, kėdes, stalus, spintas, kopėčias ir sienas, kai viskas, prie ko jis prisiliečia, akimoju sugriūva, o sutrikęs personažas raudonomis drapanomis skrieja toliau. Ir nėra kur sustoti!
Arba – kitas jo kuriamas tipas gauna laišką, kurio turinys verčia žmogų iš koto. Tiesiogine prasme ir daug kartų. Plastiškai ir poetiškai. O prie ko prisilieti – iš ten pasrūva glėbiai laiškų, verčiančių dejuoti nuo naujienų. Patirta, tiesa?
Etiudas trise: prancūzai jį vadina „Tinginiai“. Jiems taip tingisi judėti, kad atrodo, jog tai neįgalūs tipažai, kurie niekada neprislinks atsigerti. Bet kai prie vieno butelio tingi artintis net trys klientai! Prancūzai tą norąnenorą vaidina pasinaudodami visomis savo gerai treniruoto kūno plastikos galimybėmis.
Lietuviška šio epizodo detalė – slidės ant šokėjos kojų su aukštakulniais. Jos trukdo skubėti, bet nenusiimsi kartą įsilipusi. Ir vėl neatitraukiu žvilgsnio nuo Aldo – jis „skuba“ sukdamasis vietoje vienaračiu invalido vežimėliu. Lyg arklį gintų pašėlusiose lenktynėse.
Tiksli išsivadavimo idėja
Liūdniausia – finalo metafora, kai šokėjos kūnas akivaizdžiai ir nesuvaldomai nori kilti: ranka, koja, visa šokėja. O kiti ją traukia žemyn, prispaudžia vienu kitu vis didesniu daiktu. Atseit gelbėja. Taip žmogus atsiduria po daiktais. Po daug daiktų. Po visais spektaklio daiktais. Po didžiuliu daiktų antkapiu. Ir ramu. Nebepakilsi.
Po trečiojo spektaklio „Les Boiteau“ pasiūlė žiūrovams pasiimti jiems parūpusius daiktus iš to antkapio. Idėja turėjo pasisekimą. Daiktai išsidalyti. Kaupiame jų antkapius savo namuose. Ar turime vilčių pakilti?
Scenografija – vilniečių daiktai
* C.Boitelis – kylanti Prancūzijos šiuolaikinio cirko žvaigždė. Jo suburta akrobatų, šokėjų, žonglierių komanda „Les Boiteu“ (išvertus iš prancūzų kalbos – „šlubiai“) Vilniuje viešėjo keturias savaites.
* Trupė neatsivežė jokio rekvizito ir scenografijos. Visi spektaklio „Staiga“ daiktai buvo surinkti iš vilniečių. Sulūžusios kėdės, kiauri kilimai, skylėti drabužiai, seni buities reikmenys – tai, ką prancūzų spektakliui paaukojo vilniečiai, ir buvo spektaklio scenografija.
* Spektaklyje daiktai tarsi atgijo – šokinėjo, judėjo, krito, virpėjo sukurdami keisto daiktų miško viziją. Nepaisant pirminio chaoso įspūdžio, greitai paaiškėjo, kad kiekvieno daikto vieta apgalvota, – vyravo nepriekaištinga harmonija ir pusiausvyra.
