Rimgailė Renevytė
Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo jaunosios kartos režisierės Giedrės Kriaučionytės spektakliu „Bestuburiada“, pastatytu pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę. Kūrinio pavadinimas, tiesiogiai nurodantis į „olimpiadą“, jau savaime reiškiančią konkurenciją, šiuo atveju, be jokios abejonės, tinka. Kolegų varžybos dėl paaukštinimo tampa vienas kito pažeminimo ir išjuokimo maratonu. Režisierė iš absurdo, grotesko ir tragedijos detalių sukūrė sudėtingą parodijos žanrą. Santūriai, ritmiškai sukonstruotos scenos keičia viena kitą tarsi situacijų komedijoje. Akivaizdu, kad tai galima padaryti be banalių, vulgarių ir visiems žinomų triukų.
Aktoriai žiūrovus pasitinka scenoje. Užsiėmę savo mintimis į besirenkančią publiką jie beveik nereaguoja. Tarsi niekas neslepia, kad tai spektaklis, bet to ir nesako. Scenos erdvė atvira, siurrealistiška scenografija įrėminta ryškiomis ar sapniškai žaliomis detalėmis (dailininkė Berta Bocullaitė). Pamažu įsivyrauja jauki prietema, kurią lydi vis didėjančios įtampos ir laukimo spragsėjimas (kompozitorius Andrius Šiūrys). Pirmasis neištveria Hufšmitas (Šarūnas Zenkevičius) - tarsi išniręs iš vandens jis ima garsiai kartoti savo veiksmų eigą, laukdamas susitikimo su darbo vadovu. Ritmiškai į šį laukimą įsilieja visi scenoje esantys kolegos. Antroji balsu pratrūksta Šmit (Jovita Jankelaitytė), - jos bandymas kolegiškai nusijuokti iš būsimo boso pokšto netrukus virsta isterijos priepuoliu. Su dramaturgija režisierė elgiasi laisvai - keičia personažus, dialogus ir konfliktus, scenų išdėstymą - akivaizdu, kad pati žino, ką nori matyti scenoje.
Veiksmo centre - penki vienas kitą pažeminti ir įveikti siekiantys kolegos: Krecki (Dovilė Šilkaitytė), Kristensen (Aldona Vilutytė), Šmit, Hufšmitas ir Kruzė (Dainius Jankauskas). Įtampą, nepasitikėjimą ir konkurenciją tarp kolegų didina nematomas personažas - vadovas, kurį čia atstoja scenografija - pilkas stuburas, „įsiurbiantis“ pavaldinius pokalbiui ir „išspjaunantis“ juos atgal. Vadovas tarsi kontroliuoja visą įvykių eigą, tačiau netikėtos personažų reakcijos į jo sprendimus siužetą daro vis labiau nenuspėjamą.
Beveik visi personažai po kolegišku mandagumu slepia kur kas didesnes ambicijas: Krecki ir Hufšmitas visomis išgalėmis siekia nekontroliuojamos valdžios, Kruzė turi paslėptų ketinimų, Šmit nori, kad jos darbas būtų įvertintas. Vienintelė Kristensen savo kolegose vis dar stengiasi įžvelgti paskutinius žmogiškumo trupinius. Šios „ambicijos“ komiškai suskamba, kai personažai ima garsiai sakyti, ką galvoja, o jų mintys pertraukia ir glumina pašnekovą. Tarp nesustabdomos ir komiškai dramatiškos konkurencijos bręsta du pagrindiniai konfliktai: Krecki ir Kristensen bei Hofšmito ir Kruzės. Krecki savo valdžia provokuoja patikliąją Kristensen, o ši praradusi kantrybę inicijuoja tariamos kolegų komandos išsibarstymą. Hufšmitas vaikiškai įžūliai kėsinasi į Kruzės vyriškumą bei orumą, tačiau tai, atrodo, nėra vien siekis įtvirtinti savo valdžią. Šioje vietoje nepriekaištingai nuosekliai pavyksta abiejų personažų „atsivertimas“: Hufšmitas nusivilia nesulaukęs įsiutusio Kruzės reakcijos, o jį šis užgauliojimas paskatina išeiti. Tiesa, dar vienas nusivylimas išprovokuoja Kruzės monologą, po kurio iš apgailėtino nevykėlio jis tampa tik sumaniu „nevykėliu“. Išties, po Dainiaus Jankausko monologo galvoje ima kirbėti klausimas: kodėl šis aktorius buvo užmirštas po įspūdingo debiuto spektaklyje „Mūsų klasė“?
Dar studijuojanti aktorė Jovita Jankelaitytė, padariusi įspūdį savo kurso vadovo Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas“, kuriame jautriai, bet tvirtai suvaidino Antigonę, „Bestuburiadoje“ jaučiasi dar drąsiau ir laisviau. Tiesa, ir Zenkevičiaus Hufšmitas yra kur kas įdomesnis nei jau minėto „Oidipo mito“ Pasiuntinys. Žinoma, daugiausia tai priklauso nuo režisieriaus darbo su aktoriumi bei vaidmens subtilybių.
„Bestuburiada“ be didelių pastangų pritampa prie įvairaus LNDT repertuaro ir primena (galbūt net sąmoningai?) kitus toje pačioje erdvėje rodomus spektaklius: ryškus hiperbolizuotų „Chaoso“ santykių dramatiškumas, lengvabūdiškas „Demokratijos“ komiškumas, atviras „Broken Heart Story“ pabaigos klausimas. Tačiau į Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą „Bestuburiada“ įnešė visiškai šiam teatrui naujo žanro pavyzdį.
Nors Giedrės Kriaučionytės spektaklyje visos detalės yra reikšmingos ir vizualumo, ir turinio atžvilgiu, sumanūs režisierės „triukai“ kartais praslysta pro akis dėl įtempto siužeto, karikatūriškų personažų arba premjerinio jaudulio. Greičiausiai tik iš antro karto tampa pastebimi ganėtinai svarbūs atmosferiniai elementai, pavyzdžiui, kai scenos gilumoje esančios aktorės, įgarsindamos tėvų balsus, kalba į puodelius. Būtų apmaudu, jeigu šis ar kitas žavus režisūrinis sprendimas žiūrovų liktų nepastebėtas tik dėl intensyvaus veiksmo.
Dar praėjusio sezono pabaigoje jauniesiems kūrėjams atsivėrusi mažoji LNDT scena tapo puikia galimybe save išbandyti - čia jau buvo pristatyti jaunų, bakalauro studijas baigiančių režisierių diplominiai darbai. Tiesą sakant, apie pastaruosius kūrinius kalbėti tapo kur kas paprasčiau greta atsiradus šiek tiek vyresnės, daugiau patirties turinčios, tačiau dar tikrai jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės spektakliui. Atotrūkis tarp ką tik studijas baigusių režisierių darbų ir čia pat įvykusios Kriaučionytės premjeros kelia kur kas daugiau klausimų nei stiliaus ar formos problemos. Pirmieji spektakliai buvo ganėtinai plokšti, jų tūrį tesudarė dramaturgija, o „Bestuburiadoje“, priešingai, galima matyti režisūros ir dramaturgijos derinimą, tiksliai apgalvotus, tik galbūt dar kiek netvirtai išpildytus aktorinius ir režisūrinius sprendimus.
