 |
| Scena iš spektaklio. Nuotrauka iš balsas.lt |
Puikus jausmas – po kelis šimtus metų skaičiuojančio ir Molière’o dvasią saugančio teatro skliautais išgirsti lietuvišką žodį, tariamą Oskaro Koršunovo sutramdytos „Comédie-Française“ trupės aktoriaus, vaidinančio Hortenzijų Williamo Shakespeare’o komedijoje „Užsispyrėlės sutramdymas“.
Šis veikalas, pasiūlytas režisieriui iš Lietuvos, virto dinamišku, energingu, gyvybe pulsuojančiu reginiu, supurčiusiu per daugybę metų purpuriniuose krėsluose, sienų apmušaluose ir uždangoje įsigėrusias dulkes. Spektaklio premjera garsiojo teatro Richelieu salėje įvyko lapkričio 9 d. Metro iškabintuose šio garsaus teatro plakatuose bene pirmą kartą įrašytos Lietuvos menininkų – režisieriaus Oskaro Koršunovo, dailininkės Jūratės Paulėkaitės, režisieriaus padėjėjos ir vertėjos Akvilės Melkūnaitės pavardės.
Lietuviškais standartais vėlokai – 20 val. 30 min. – prasidėjęs spektaklis sulaukė didelio teatralų dėmesio – likus valandai iki vaidinimo pradžios prie kasų nusidriekė rezervuotų bilietų besitikinti minia, o gęstant šviesoms salėje su keturiomis balkonų eilėmis nesimatė nė vienos tuščios vietos.
Šiems laikams nepatogus veikalas režisieriaus pateiktas jaučiant keliagubą atsakomybę ir prieš teatrą, ir prieš aktorius, ir prieš žiūrovus, ir prieš patį save. Tačiau ši nepavydėtina atsakomybė palikta repeticijų salėse – vaidinimas supintas iš režisieriaus mėgiamų keliaprasmybių, šmaikštaus humoro ir azartiškos aktorių vaidybos, derinančios prancūziško čiulbesio treles ir judrius, choreografiškus personažų įvaizdžius.
Komedija, savo idėjomis lyg ir pasenusi ar net piktinanti lyčių lygybės adeptus, scenoje atgaivinta su mintimi apie teatriškuosius mūsų laikų matmenis, iliuzinę visuomeninių vaidmenų erdvę, atsiskleidžiančią kitoje veikėjų laikomų veidrodžių pusėje.
O. Koršunovo spektaklis elegantiškai vyniojasi kaip prancūziškas croissant – sluoksnis po sluoksnio atskleidžiant vis kitą teatro briauną. Respektabilumą saugančio teatro žiūrovų salėje, kurioje tvyro blusų turgaus kvapų ir elegantiškų aromatų mišinys, prasidėjęs veiksmas primena Shakespeare’o kūrybai svarbaus sapno ir teatro atmosferą – dar tebeieškančiųjų savo vietų šurmulyje vienas išeivis iš žiūrovų tarpo beveik susigrumia su salės prižiūrėtoja, ir šiai išbėgus ieškoti pagalbos, užsiropščia į sceną.
„Užsispyrėlės sutramdymas“ vyksta girtuoklio Slajaus akivaizdoje, režisieriui dėliojant mizanscenas lyg siuvėjo parengtas iškarpas ir kuriant margą karnavalinį drabužį. Teatro elementų apstu ir dailininkės Jūratės Paulėkaitės scenovaizdyje. Tai iš veidų – lyg pomirtinių kaukių – ir kitokių kūno dalių sulietas skydas, tai pakylantis, tai nusileidžiantis, nušviečiamas tai niūriomis, tai švytinčiomis spalvomis. Teatro teatre atmosferą kuria ir viena eile išrikiuotos perukų “galvos” – kai kuriems herojams leidžiančios išlieti susikaupusį įtūžį.
Žemiau uždangos – pakyla su pačioje išsitraukiančiais stalčiais, manekenai ir į šonus slankiojančios drabužių kabyklos, atskleidžiančios daugiafunkcinių vartų eilę – jie virsta ir dušo kabinomis, ir durimis į Katarinos ir Bjankos apartamentus, ir dar daug kuo, kas reikalinga aktorių judėjimu ir dinamiškomis improvizacijomis paremto spektaklio ritmui sukurti.
Virtinė komedijos personažų iškyla prieš žiūrovų akis kaip bendro režisūrinio ir aktorinio darbo rezultatas – kartais pasislepiantys už lentų su pritvirtintomis personažą charakterizuojančiomis drabužių detalėmis, aktoriai mėgaujasi spontaniškos kūrybos laisve, tiesiogine ir perkeltine prasme žongliruodami gerai iš O. Koršunovo spektaklių pažįstamomis nedidelėmis detalėmis – art tai būtų utriruotas klapsėjimas akimis, ar atsainus muzikinio mechanizmo sukimas.
Spektaklio partitūrą kompozitorius Gintaras Sodeika kuria ne tik iš fonogramos sklindančių garsų, bet ir iš scenos kairėje įkurdinto orkestrėlio, kuriame besikeičiančius galima pamatyti beveik visus „Užsispyrėlės sutramdymo“ personažus, subtiliais garsais akompanuojančius kolegų mizanscenoms, suteikiančius veikimui rafinuotus prancūziško raidyno akcentus.
Spektaklio kostiumus sukūrė Virginie Merlin; prie patogių energingai vaidybai juodų eilučių priderintos ant skydų pritvirtintos charakteringos detalės: svarbiausiajai tramdytojo ir tramdomosios porai – šarvų fragmentai, muzikos mokytojui – instrumentų detalės ir panašiai. Spektaklyje yra ir istorinius XVI a. siluetus menančių drabužių, nors jie išradingai stilizuoti (toks yra pažo, apsimetančio Slajaus žmona, kostiumas, bei paskutiniosios scenos Katarinos suknelė). Įdomūs spektaklio pradžioje miegantį Slajų apspintančių šunų-griaučių apdarai. Gausiai spektaklyje naudojamos skulptūrinės atributikos autorė – Veronique van der Esch.
Puikiai girdimas tekstas liejasi lengvai, jo spalvas ir prasmes, netgi nežinant kalbos, padeda suvokti intonacijos, kurias režisierius kartais naudoja, praverdamas formos ir turinio kontrastų duris, paryškindamas komiškąsias dialogų potekstes. Didelis malonumas stebėti įvairaus amžiaus aktorius, kuriančius ta pačia stilistine maniera ir gerai jaučiančius vienas kitą tiek žodžiais, tiek veiksmais – toks įspūdingas yra Katarinos ir Petručijaus duetas su fantastiškai erdvėje besivyniojančiu antausiu, ar menamą veiksmą per jo pasekmę puikiai gebantis atskleisti Hortenzijus, pasirodęs scenoje su sudaužytos mandolinos apykakle. Tai tik iš pirmo žvilgsnio įsiminę spektaklio epizodai – jų yra gerokai daugiau, ir smagu matyti juos gimstant ir iškart randant kontaktą su žiūrovais.
Ne mažiau įtaigūs atskiri monologai – ypač konkurentiški Gremijaus ir Liučencijaus tarno Tranijaus pasirodymai šokant ir dainuojant, sulaukiantys itin gyvos žiūrovų reakcijos. Šitaip režisierius išsaugo Shakespeare’o komedijos verbalinį audinį ir sugeba apsisaugoti nuo jo schemiškumo bei tam tikros monotonijos.
Įdomiausia buvo laukti spektaklio finalo – nuolankiojo Katarinos monologo, kurio tekstinė prasmė taiko tiesiai į spektaklio pavadinimą. Skambiai tariami žodžiai šioje tramdymo epopėjoje lieka žodžiais, lygiai kaip ir pats tramdymo veiksmas – suplanuota siužetine atomazga: išklausęs nusižeminusiai skambančius, tačiau iš aukšto tariamus sutuoktinės žodžius, Petručijus puola bučiuoti jai ranką ir inkšti kaip šuva – tinkama kaina už tai, kad bent trumpam galėjo pasijusti tramdytojo vaidmenyje.
Piligriminė kelionė į Paryžių stebėti tramdomos „Comédie-Française“ tradicijos pasiteisino su kaupu – prancūziškasis „Užsispyrėlės sutramdymas“ gali būti suvokiamas ne tik kaip svarbus Lietuvos teatro istorijos faktas, bet ir kaip reikšmingas Oskaro Koršunovo kūrybinės biografijos puslapis, kurį norėtųsi perskaityti dar kelis kartus.
