Cezaris Graužinis nors trumpam tapo Kalėdų seneliu: ėmė ir padovanojo puikią dovaną – ne tik ledą, kuriuo reikėjo atčiuožti iki jo spektaklių, bet ir netikėtą, tarytum antrą pažintį su tokiu deficitu – režisūrinį amatą išmanančiu žmogumi.
Gal ir ne viskas, ką Graužinis per šias dienas prišnekėjo spaudai, spėta perskaityti, bet jau Kristinos Savickienės parengtas interviu nuteikė viltingai, galvojant, kad teatro psichologijos išmanymas šiais laikais taip pat reikšmingas dalykas, nes tokio atviro ir teisingo požiūrio seniai neteko skaityti.
Be noro sugrįžti
Helsinkio „Viirus“ teatro gastrolės Lietuvoje, Menų spaustuvėje – įvykis, kuris dėl lietuviško snobizmo liks neįvertintas. Padori reklama, nelipanti ant galvos, pasirodo, pas mus jau nieko nereiškia. Pasirodo, kad žiūrovams net ir ne reklamos reikia, jiems svarbu gyvas žmogus, jo sėdėjimas įvairiuose šou, o tada jau visi eina į jį ar jo pažiūrėti. Suprantama, ledas paralyžavo vilniečių gyvenimą, bet Menų spaustuvė tokio dydžio, kad vien Užupio žiūrovai galėjo laisvai užpildyti salę. Jie prarado galimybę išvysti rimtą spektaklį, nors pats režisierius ir šmaikštavo, sakydamas, kad nenori savo kūriniais prislėgti žiūrovo.
Ir jam tai pavyko padaryti: blaivia, pakankamai skaidria forma kreiptis į žiūrovą, dalintis filosofinėmis nuojautomis, žinojimais, kurie ir sudaro mūsų gyvenimą. Graužinis, kaip samurajus, savo kardu dūrė į pačius paširdžius, sukurdamas himną teatro menui. Teatras labai sunkiai įtraukia žmones, o iš jo ištrūkti praktiškai neįmanoma. Jeigu į jį dar gali atvykti su draugais, tai iš jo – tik po vieną, o dažnai – tik karste. „No Return“ – taip vadinasi ir spektaklis. Išversti neįmanoma, pernelyg talpu: be atgalinio bilieto ar neįmanoma sugrįžti? Pasitelkęs du Franzo Kafkos kūrinius – „Pražuvėlį“ ir „Brolžudystę“ – Cezaris Graužinis sukūrė dviejų dalių tragikomediją, kurios epicentre – teatras, o tiksliau, žmonės, kurie ir kuria patį trapiausią pasaulyje meną, besijungiantį ir čia pat skylantį į begales kristalų.
Šeši aktoriai, tarytum personažai, ieškantys autoriaus, nedrąsiai ateina į sceną po to, kai veiksmą įsuka pats tikriausias „Viirus“ technikos direktorius Nicke von Weissenbergas. Kazanoviškos išvaizdos vyriškis tik dar labiau pabrėžia, kad teatras – sąlyginis menas, bet tai netrukdo jam tapti artimu ir šventu.
Iki šiol mes matėme pačius įvairiausius Graužinio spektaklius. Šioje recenzijoje užsiiminėti komparatyvistika nesinori, bet galima išskirti tai, kas tikrai jau tapo cezariška, nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje Graužinis bedirbtų. Įdomiausi jo spektakliai tie, kuriems temas ir medžiagas jis pasirenka pats. Graužinis yra poetinio teatro kūrėjas, šia prasme jis labiausiai panašus į Eimuntą Nekrošių. Žinodamas, kaip galima pastatyti gerą spektaklį, jis vis dėl to išlieka kūrėju, o ne statytoju, todėl ir jam pačiam, ir žiūrovui tokiame teatre visada yra ką veikti, nors jo dinamika kai kuriose scenose ir šlubuoja. Graužinis yra švelnus, nors dažnai kalba apie labai žiaurius dalykus. Jam labai svarbi muzika, kuri sugeba atkurti gyvenimo melodiją. Jis niekada nenaudoja muzikos kaip atmosferos. Jam muzika visada pratęsia kuriamą kosmosą arba dalyvauja kaip atskiras personažas. Todėl po sėkmingų spektaklių su Giedriumi Puskunigiu jis darbą tęsia su tos pačios kraujo grupės kompozitoriumi Martynu Bialobžeskiu. O tai, kad greta Graužinio regime Vytautą Narbutą – atskira dovana. Pirmiausia, tokio Narbuto dar niekas Lietuvoje nematė. Jo ir Graužinio duetas užaugino naują kokybę, kuri matyti ne vien smarkiai pakitusiame kolorite, bet ir naujoje sceninėje organikoje. Šiandien pasipylė spektakliai, kurių dekoracijos sau, kostiumai – sau, tik teoriškai galima surasti jų derinius, dažnai kostiumus matai lyg ant dizaino šou pakylos. „No Return“, kaip gerame tapybos darbe, regi vientisumą, nors čia ir šimtai potėpių. Kostiumai sukurti iš skirtingiausių atspalvių, detalyčių, batai spalvoti, atrodytų – margumynas, bet regi vientisą skaidrų koloritą, prie kurio tampriai prisirišę aktoriai. Nežinia, kas ką atrado: ar visos dailininko detalės pritaikytos prie tam tikrų aktorių, ar režisierius, atradęs tokius aktorius, paprašė dailininko būtent taip juos aprėdyti, o gal patys aktoriai, mylėdami (o tai juntama iš visko) šitą spektaklį, kostiumą laiko nedaloma savo personažo dalimi.
 |
| „Viirus“ teatro foto |
Pabūti (su) savim
Po techninio direktoriaus pasirodymo scenoje – jis metaforiškai elektriniu pjūkleliu, pasinerdamas į žiežirbų fejerverką, perpjovė mobilųjį telefoną ir užrakino žiūrovų salės duris – į sceną nedrąsiai įeina teatro artistų būrelis ir pradeda vaidinti Kafkos-Graužinio „Pražuvėlį“. Kūrinys – daugiau negu užkrečiantis: žmonės perskaito afišą, kuri kviečia tapti artistais, ir norintys vyksta į Oklahomos teatrą, kuriame nuostabūs kulisai ir dar nuostabesni kostiumai. Visų akys nukreiptos į tolį, nes jie gyvena ne vien laukime, juos palaiko bendras tikėjimas teatro paslaptimi. Čia Graužinis sutapatina savo išrinktuosius aktorius su jų kuriamais personažais. Regime teatro teatre situaciją, kurioje tiksliau nei kine (nors taip retai būna) veikia nerealūs dalykai: čia pat tveriasi grynoji teatro poezija, lyriški motyvai pinasi su gyvenimiškaisiais, ir šią meno simfoniją įkūnija ne kas kitas, o aktorius, jo kūnas ir siela. Todėl visi šio teatro aktoriai tampa tikrais dievais. Visi savaip unikalūs, skleidžia garsus, perteikiančius įvairias būsenas, nuojautas, todėl jiems nesunku perteikti ir veiksmą, pavyzdžiui, „virsti“ traukiniu ir nupūškuoti į svajonių teatrą Oklahomoje. Pagalvotum, kad Graužinis specialiai ieškojo tokių aktorių – jų labai išraiškingi veidai, jie skirtingo amžiaus, bet ypatingai tiksliai jaučia vieną kitą. Jie primena cirko artistus. Todėl neįmanoma neprisiminti didžiojo meistro Fellini, kuris amžiams į kelionę paleido savo artistus su Mazinos ašara akyse. Jie myli gyvenimą, todėl ir keliauja per jį. Jie plastiški ir švelnūs, todėl režisieriui lengva juos įsupti. „No Return“ aktoriai tarytum sukonstruoti iš pačių subtiliausių judesių. Jų visų mimikos minoriškos, jie juda ir kalba greitakalbėmis, peraugančiomis į muzikinius garsus, bet tuo pačiu jie gyvena anapusybėje – pasaulyje, kurį pažįsta tik jie vieni. Tai iliuzijų pasaulis, apie kurį ir dėl kurio gyveno visi didieji pasaulio menininkai.
Graužinis įsupa veiksmą gūsiais. Tačiau leidžia jam nurimti ir vėl, kartu su muzika, įsupa iki begalybės. Nepraranda ir humoro: pranešdamas apie déjà vu efektą, jis vėl kartoja tas pačias scenas, nebijodamas priminti besikartojančio gyvenimo grožio. Ir taip – kaip kokiame sudėtingame kūrinyje – turi klausytis ir priprasti. Režisierius nelepina žiūrovo, jis, niekur neskubėdamas, suteikia galimybę mene pabūti su savimi. Tai retos dovanos.
Graužinis primena tiek aktoriams, tiek žiūrovams, kad viskas yra jo rankose. Leisdamas jiems pašėlioti, pabubenti, pademonstruoti subtiliausių judesių gamas, pasigrožėti savimi veidrodėlyje („koks aš talentingas“), viską sustabdyti, pakreipti kita linkme, nes to reikalauja bendras veiksmas. Režisierius neleidžia pamiršti ir to, kad mes žiūrime prozą. Jis demonstruoja, kaip iš prozos nereikia daryti dramaturgijos, reikia tik mokėti kurti teatrą, ir proza taps drama. Taip proza gali tapti teatrališkesne už pačią aktyviausią dramą. Scenografija – minimaliai ir skoningai sutvarkyta: puslankio arena, rausvi kulisai, rausvos grindys. Bet šone dailininkas pastato šešis „laibus“ karstelius, o centre – lagaminus. Tai viskas, ko reikia gyvenimui. Ir neturint nieko daugiau nė kruopelytės, pasirodo, galima sukurti patį įtaigiausią teatrą. Graužinis demonstruoja, ką jis per tiek metų išmoko ir kaip sunku jį bus susigrąžinti atgal.
Nustebino aktorių mokykla. Jie itin geros plastikos, tačiau nepervaidina nė vienos scenos. Jie jaučia partnerį, todėl nuolat tarytum šoka su juo. Aktoriai nėra egoistai, jie nesistengia būti tobuli. Tiesiog jiems natūralu būti gerais mimais, gerais aktoriais, gerais cirko artistais.
Todėl jie nesunkiai pereina į antrą dalį – „Brolžudystę“. Apsakymas visai trumputis, kafkiškas. O Graužinis su savo aktoriais jo nepaverčia neįskaitoma abstrakcija. Jis tvarkingai praveda tyrimą, kaip Šmaras nužudo savo auką Vyzę.
Subtilus požiūris į aplinką, į aktorius, į patį teatrą kaip gyvą ir gražų organizmą – retos režisieriaus savybės. Jis myli gyvenimą, kaip ir jo sukurti žmonės, jis keliauja per jį su lagaminais, jis kuria žmones, nes jie kuria jį. Jis moka kiekvienam suteikti galimybę būti savimi. Net šviesos dailininkė Mari Agge iš tiesų yra dailininkė, o ne tokį meno vardą prisiėmusi apšvietėja. Robertui Enckelliui, Dickui Idmanui, Marikai Parkkomäki, Jerry Wahlforssui, Joannai Wingren, Tobiasui Zilliacus galėtų būti suteiktos galimybės nors trumpam tapti jaunųjų Lietuvos aktorių mokytojais. Tokia vaidybos dinamika – neforsuojant, nesimaivant, nesusireikšminant – gali sukurti atskirą vaidmens simfoniją. Tai pati didžiausia dovana, kurią švedai iš Suomijos padovanojo to vakaro slidžiausiam pasaulyje miestui Vilniui.
