Tikras teatro įvykis – taip tituluojami Cezario Graužinio spektakliai, kuriuos Vilniuje vaidina Helsinkio trupė „Viirus“. Šiandien ir rytoj „Menų spaustuvėje“ dar galima pamatyti, kaip Suomijos švedai vaidina C.Graužinio režisuotą Albert´o Camus „Kaligulą“.
Iš tikrųjų verta mesti viską, kas suplanuota, ir šiandien lėkti pažiūrėti, ką C.Graužinis, pasirinkęs Albert´o Camus „Kaligulą“, sukūrė su Helsinkio „Viirus“ trupe – švedakalbiais suomiais. Jų spektaklis „No return“ pagal Franzą Kafką sukėlė gana retą tikro teatro jausmą. Pritariu kolegei Daivai Šabasevičienei, parašiusiai, kad šiuo spektakliu C.Graužinis sukūrė himną teatro menui.
Kelias didelės svajonės link
Spektakliu „No return“ sukuriamas teatro stebuklas. Atrodytų, iš nieko. Iš vaizduotės. Bet puikiai supranti, kad tai – teatro meistrų vaizduotė, kuri žiūrovus palengva nusiveda į savo kuriamą iliuziją.
Užburia jau pirmos akistatos. Dar ne artistas, bet žmogus, kuris atsakingas už „No return“, pažvelgia žiūrovams į akis, įsitikina, kad jie pasirengę žiūrėti spektaklį, ir jų akivaizdoje įjungia elektrinį pjūklą: su žiežirbų pliūpsniu įpjauna mobilųjį telefoną. Mes atsijungiam nuo realybės!
Tolesnė hipnozė priklauso nuo šešių „Viirus“ aktorių. Įžengę į sceną ir gavę dozę prožektorių šviesos, jie sutrinka. Galime apžiūrėti vieni kitus, prisipratinti – toliau du veiksmus gyvensime kartu. Graudūs lyg klounai, jie mums vaidins istoriją apie bedarbius, svajojančius, kad juos priimtų į teatrą. Į patį didžiausią pasaulyje Oklahomos teatrą. Mes suprasime tai kaip istoriją apie didelę svajonę būti reikalingam, apie nusižeminimą ir susitaikymą, kad to pasiektum. Pažįstama būsena? Ten daug kas atpažįstama.
Bendrų pastangų triumfas
Šeši artistai – nepaprastai skirtingi ir įsimenami. Nes kiekvienas personažas tegu be vardo, bet su charakteriu ir likimu. Kaip keista ir gera, kad visas dramatiškas, gniaužiančias kvapą svajonės siekimo situacijas jie vaidina ramiai. Išraiškingai, sąmojingai, bet be draskymosi.
Jie turi septintą ištikimą partnerį – Martyno Bialobžeskio muziką. Ne vien tame epizode, kur susijaudinęs personažas, trokštantis rėžti prakalbą, tik springsta ir leidžia garsus. Kiti, dengdami tokį nepatogumą, ima įvairiais garsais sąmokslininkiškai vaizduoti muziką. Ir ši pasigirsta. Kaip bendrų pastangų triumfas.
Vylingas rožinis pasaulis
C.Graužinis artistų valiai atidavė visą sceną, kurią jo nuolatinis scenografas Vytautas Narbutas paliko visiškai tuščią, užtat apgaubė vylinga rožine užuolaida su lempelėmis ir rožiniais kulisais. Čia gali dužti tiek likimų!
Ir dūžta. Tyliai, grakščiai, užuominomis. Režisierius, kaip žinome ir iš „cezario grupės“ vaidinimų, juk pasitiki žiūrinčiųjų vaizduote. Kaip keista ir liūdna, kad paties režisieriaus talentu labiau pasitiki tiktai užsienio teatrai. Lyg Lietuvoje būtų per daug gero teatro.
Šiandien ir rytoj „Menų spaustuvėje“ dar galima pamatyti, kaip Suomijos švedai vaidina C.Graužinio režisuotą Albert´o Camus „Kaligulą“.
