Dvi charizmatiškos choreografės, šokėjos Vilma Pitrinaitė (Lt/BE) ir Emily Gastineau (JAV) pakvietė į Kauno galeriją „Post“ nekasdieniškai drąsiam susitikimui - šokio performansui „Match“.
„Ji tokia teigiama. Ji iš tikrųjų yra superkompetentinga. Ji iš tikrųjų visada išlieka pati savimi. Ji darė tokius didelius gestus, taip tikrai atvirai, ir elgėsi kaip šokėja ar kažką...“. Tai fragmentai teksto, pasigirstančio šokio aikštelėje, kai pasirodo šokėjos. Ar tiksliau esamos ir būsimos superlyderės. Jos pačios ir kartu jų kuriamos veikėjos. Atvirai ir ironiškai kalbančios apie tai, apie ką nedrįstame ir nenorime nuoširdžiai kalbėti. Apie tai, kaip kiekvieną minutę, valandą ir dieną nuolat kovojame, siekdami būti geriausi, nepavargstantys, mandagūs ir pasiekiami.
Šokėjos plėšia socialines kaukes, išgrynindamos jų, kartu ir mūsų visų gelmėse gyvenančio varžovo pavidalą. Kažkokį nepasotinamą, nuolat dėmesio ir žaidimų reikalaujantį nematomą naminį gyvūną. Performanso estetika leidžia kūrėjoms dalytis asmenine - Vilmos ir Emily - patirtimi, jų kaip šokėjų ir asmenybių kasdienybe. Abi vienodai profesionalios, pripažintos, abi daug dirba, perdega, negali pasakyti „ne“. Abi vienodai gali viską, abiem viskas taip paprasta. O gal vis dėlto nevienodai?
Jųdviejų dvikova jungia judesio ir kalbėjimo galimybes. Jos šoka, kalba, demonstruoja savo kūnus, intelektą ir fizinę ištvermę lyg sporto varžybose. Jos konkuruoja ir prisitaiko, be pralaimėjimų ir pergalių. Jeigu reikėtų jų pasirodymą vertinti įprastai kaip šokio spektaklį ar performansą, jis išbyrėtų kaip smėlis tarp pirštų. Čia neužsibūnama prie jokios konkrečios kategorijos. Neįteisinama ir nepateisinama nė viena „tiesa“. Viskas yra realu ir viską galima apversti aukštyn kojomis.
Šokėjų atvirumas - lyg vasaros dieną iškritęs sniegas. Jis skleidžiasi ten ir taip, kaip visiškai nesitiki. Šokėjos atranda kūno kalbėjimo būdą, kuris gurmaniškai „pamaitina“ ne tik tavo protą, bet ir pasąmonę. Atranda įrankius, kurie netiesiogiai dirgina ir tavo kūno pojūčius. Pasitelkdamos naująsias technologijas, šokėjos stambiu planu demonstruoja savo kūno dalis. Į dvi lygias puses padalintas ekranas leidžia stebėti fizinius ir kūrybinius jų pranašumus. Perkeltine ir tiesiogine prasme. Jos nebijo apnuoginti ne tik savo nuomonės, pasaulėžiūros, bet ir intymiausių kūno vietų. Balansuodamos nuo asmeniškumo iki visuotinumo. Kartkartėmis jų pasirodymas sukelia įspūdį, lyg būtum įsijungęs youtube ir stebėtum įvairius naiviausius „buitinius“ vaizdo įrašus, kuriuose žmonės demonstruoja savo talentus ir išskirtinumus. Tikrus ir feikinius.
Šiandien knygynuose ir namuose lentynos pilnos populiariosios psichologijos knygų, patariančių, kaip tapti lyderiais, daryti įtaką kitiems, dirbti per daug neperdegant. Kaip apie save kurti vien pozityvią nuomonę ir kaip tobulinti savo vidų, kol sukursi geriausią savęs versiją. Šokio performansas fiksuoja ne tik šį tikrovės aspektą, bet ir siūlo įvairiais rakursais įvertinti, ką reiškia būti geriausiu. Galbūt pačiu kvailiausiu ir primityviausiu? O gal tiems, kurie iš tikrųjų yra superkompetentingi, nereikia to įrodinėti, lygintis ir varžytis? Ar taikydami tuos pačius elgesio ir mąstymo modelius, netampame visiškai vienodi? Ar praradę savo unikalumą, staiga nemirštame?
Kasdien feisbuke dėmesį patraukia straipsniai apie tai, kaip, vadovaujantis dešimtimi esminių principų, galima paprastai ir greitai tapti tobulesne moterimi ar tobulesniu vyru. Ko gero, dažniausiai juose vartojami žodžiai yra „sėkmingas“ ir „toksiškas“. Šiuos būdvardžius labai gerai prisimeni, stebėdamas šokėjų pasirodymą. Ir kova, regis, pradeda vykti ne tarp jų pačių, bet tarp šių žodžių. Šokėjų rankos ir kojos susiliečia, susikimba, persipina ir išsiskiria, judesiai virsta būsenomis. Natūraliomis ir dirbtinomis, verčiančiomis susitapatinti ir atsiriboti.
„Match“ užkrečia, sukrečia, atstumia, sunervina, traukia, prajuokina. Kiekvienu atveju absoliučiai profesionaliai ir paveikiai. Negali nežiūrėti į skirtingus Vilmos ir Emily kūnus, į juos įprasminančias, originalumu trykštančias šokėjų sielas. Vieną akimirką pabandai nusukti akis, nesąmoningai, tiesiog šiaip. Bet jos pačios staiga pakyla, lyg nematomo magneto traukiamos prie to, ką atveria šokėjos - to, kas egzistuoja vienu metu. Kas yra patrauklu ir bjauru, artima ir svetima, nuoširdu ir apgaulinga, apribota ir išlaisvinta.
