Kai kurias knygas vaikystėje skaičiau tuo metu, kai aiški skirtis tarp fantazijos ir tikrovės sąmonėje nebuvo įsitvirtinusi. Kai visi personažai atrodė gyvi, veikiantys tame pačiame pasaulyje kaip ir aš, artimieji ir draugai. Todėl „Karlsone, kuris gyvena ant stogo“ keista buvo ne berniuko bendravimas su skraidančiu vyruku pačiame jėgų žydėjime, o tėvų nesupratimas, kad Karlsonas yra, todėl net nekilo abejonių dėl baltų apvaliapilvių trolių mumių egzistavimo, todėl klausydama senelio pasakojimų apie velnius, jų numautus ratus ir šokdintas merginas, tikėjau kiekvienu žodžiu. Aš - ne išskirtinė. Taip nutinka visiems (ar bent beveik visiems) vaikams.
Tačiau vėliau susikuria visai kitoks santykis su fikciniais personažais. Jau pajutusi skirtį tarp vaizduotės ir tikrovės, perskaičiau Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“. Jau žinojau ne tik tai, kad knygų personažai nebūtinai gyvena kur nors pasaulyje, bet ir tai, kad yra toks dalykas kaip mirtis. Todėl knyga man pasirodė džiuginanti ir įkvepianti: po mirties gyvenimas nesibaigia. O tai, ko nespėjai ar nesugebėjai nuveikti žemėje, dar galėsi padaryti. Ir pati knygos pabaiga prasprūdo. Neįsiminė tai, kad, pasirodo, mirus, galima ir vėl mirti. Ir nebūtinai dėl kilnaus tikslo, kovojant su tironu Tengiliu, bet dėl to, kad gresia gyvenimas būnant luošu.
Visa tai galvota traukiant žiūrėti Valstybinio Jaunimo teatro spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“, pagal A. Lindgren knygą pastatyto danės Kirsten Dehlholm. Režisierė lietuvių teatro lankytojų jau pažįstama ir darbais vaikams, ir suaugusiesiems. O geriausiai, žinoma, kaip spektaklio „Kosmosas+“ (2014 m.) iki šiol rodomo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kūrėja. Vis dėlto, pasaulyje ji garsi (garsiausia!) postmoderniais, postdraminiais darbais suaugusiesiems savo teatre „Hotel Pro Forma“. Tai žinant nėra nuostabu, kad statydama spektaklius vaikams, kūrėja nebando ploninti balso, lengvinti, banalinti turinio ar atsisakyti mėgstamos formos, kurioje visuomet dominuoja garsas ir vaizdas. Teatras vaikams jai nėra kitoks nei teatras suaugusiesiems.
Ir tai nesunku pastebėti naujausiame darbe. „Broliuose Liūtaširdžiuose“ daug tamsos, vizualių sprendimų, fragmentuoto pasakojimo - beveik nebeišvengiamų teatre suaugusiesiems, bet vis dar labai retų teatre vaikams. Ir nors nei vienas šių elementų nėra nei savaime geras, nei blogas, vis dėlto, susidaro įspūdis, kad kalbėdama apie teatrą visiems režisierė nenori gilintis į skirtingo amžiaus vaikų poreikius. O gal ir spektaklį stato galvodama ne apie mažuosius žiūrovus, turinčius ateiti su tėvais (spektaklis - visai šeimai, tad pageidautina, kad žiūrimas būtų su suaugusiaisiais), o būtent apie tuos tėvus, kurie nori žaisti, tyrinėti, kuriems smagu prisiminti savo vaikystės knygas.
O prisiminti knygą šiame spektaklyje tikrai galima. Nors scenarijus (jo autorė - pati režisierė) ir kiek fragmentiškas, jis sudarytas iš tikslių knygos citatų. Jame atsisakyta kai kurių personažų, siužeto linijų, ir koncentruotasi į brolių augimą ir jų santykių vystymąsi susiduriant su įvairiais sunkumais. Tarsi ilgas, nuoseklus knygos pasakojimas būtų paverstas komiksu.
Pagarba A. Lindgren tekstui - gražus žingsnis. Ir teisingas - vaikai kartais labai gerai atsimena konkrečius žodžius ir tikisi juos išgirsti. Vis dėlto, pagarba lietuviškam knygos vertimui, su visais dabar jau anachronistiškai skambančiais pasakymais bei žodžiais, kiek stebina. Kalba keičiasi lygiai taip pat, kaip ir gyvenamas pasaulis. Tad jau vien dėl kalbos spektaklis panašėjo ne tiek į šiuolaikinį kūrinį (kokiu tikrai atrodę esąs „Kosmosas+“), kiek į sentimentalių atvirukų albumą.
Tokį įspūdį tik dar labiau sustiprino pasirinkti vizualūs sprendimai. K. Dehlholm kurta scenografija - minimalistiniai objektai, skirtingų faktūrų paviršiai (celofanas, glamžytas popierius, blizgus paviršius, plevenantis audinys ir kt.) ant kurių projektuojami iš anksto paruošti ar gyvai transliuojami vaizdai. Ji, bei statiškos mizanscenos, minimalus aktorių judėjimas ir jau anksčiau šios režisierės darbuose matytas vaidybos būdas (neįsijaučiant, neperteikiant personažų charakterių ar motyvacijos) kuriant beveik gyvuosius paveikslus, priminė namų teatrą, tėvų vaikams - ar atvirkščiai - kuriamą iš pačių paprasčiausių namuose rastų priemonių. Ir labai priartėjo apie mūsiškio „Stalo teatro“, tą pati darančio kamerinėje erdvėje.
Tiesa, „Stalo teatras“ kur kas mažiau pasitiki vaizdo projekcijomis. Jei jas naudoja - tai dažniausiai pieštas arba kuriamas čia pat, spektaklio metu. „Broliuose Liūtaširdžiuose“ prietemoje skendinti scena ir tamsiais kostiumais aprengti aktoriai (išskyrus Mato Dirginčiaus vaidinamą pagrindinį veikėją, spektaklio pasakotoja Karlą Liūtaširdį) nušvinta tik spalvingos Rimo Sakalausko projekcijos apšviesti. Norisi pasidžiaugti, kad šį kartą R. Sakalausko darbas atrodo šviežias, kitoks nei viskas, ką jis jau yra daręs. Vis dėlto vaizdai spektaklio metu pasirodė pažįstami. O grįžus namo, pakrapščius atmintį, paklaidžiojus įvairių vaikystės knygų ir filmų šalimis, sustojau Fantazijos šalyje. 1984 m. filme „Begalinė istorija“ (pagal to paties pavadinimo 1979 m. Michaelio Ende knygą) taip pat daug kelionės, kalnų, jojimo žirgais vaizdų, panašaus kolorito ir net panašių temų kaip A. Lindgren knygoje. Filme taip pat veikia du berniukai, nors ir ne broliai, o visų svarbiausia - jį mačiau būdama pakankamai maža, kad šį filmą primenantys vaizdai sukeltų džiugų jaudulį dabar.
Todėl žiūrint beveik dvi valandas besitęsiantį veiksmą scenoje, smegenims sunkiai dirbant, kad visi pasakojimo tarpai atsiradę kupiūruojant istoriją būtų užpildyti, didžiausia spektaklio vertybė pasirodė būtent jo gebėjimas pataikyti į tą vietą, kur įsitaisiusi eilinio pakutenimo laukia nostalgija. Ir pataikyta buvo ne kartą, ypač prie vaizdinio pasaulio prisijungus garso dizainerio Kristian Gverring sukurtam garsynui.
Tik šį sentimentalų jausmų pakutenimą ir kiek ilgoką, lėtoką, bet vis dėlto pakankamai įdomų spektaklį nutraukia keista pabaiga: gavęs Katlos ugnies kibirkštėlę, vyresnysis brolis Junatanas (viso spektaklio metu švelniąją savo vaidybos pusę rodęs Karolis Kasperavičius) paralyžiuojamas, tad įkalba Karlą kartu šokti nuo uolos ir taip kartu nukeliauti į naują pomirtinę šalį - Nangilimą. Knygoje, žinoma, veiksmas vyksta taip pat. Tačiau knyga parašyta 1973 m. Švedijoje, o spektaklis pastatytas 2018 m. Lietuvoje, kur savižudybė, neįgalieji ir jų integracija jau daugiau nei 20 metų yra neišsprendžiamos problemos. Tad tokia pabaiga, kai geriau mirti, nei gyventi, patiriant sunkumų (nes juk vis tiek yra ir kitas pomirtinis gyvenimas), liūdina. Net ir interpretuojant knygos pasakojimą kaip istoriją apie žmogaus dvasinį ar vaizduotės pasaulį, galintį išgelbėti nuo skausmingos kasdienės buities, vis dėlto sunku pateisinti būtent tokią spektaklio pabaigą. Na bent jau man, suaugusiai moteriai. Vaikai to gal ir nepastebės, neužfiksuos, nekreips dėmesio. Ypač jei spektaklį žiūrės su tėvais, pasiruošusiais su savo vaiku kalbėtis ir nepatogiomis temomis.
