Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė atidaryta premjera „Sirenų tyla“ - pusiau dokumentine tragikomedija, tyrinėjančia juodžiausius Lietuvos teatro menininkių išgyvenimus. Spektaklio ašimi tapo moterų pasakojimai apie psichologinę ir seksualinę prievartą, bejėgystę prieš giliai įsišaknijusias galios pozicijas. Iš pirmo žvilgsnio, temos nėra naujos - kelerius metus jų blyksnius išvystame įvairiose medijose. Kita vertus, tai - pirmas rimtas bandymas legitimuoti problemą: susisteminti istorijas, leisti suvokti problemos mastą ir nutylėtas tikrovės peripetijas, galiausiai - apie jas viešai kalbėti teatro institucijoje.
Kūrybiniame procese sukaupta medžiaga konceptualizuojama mitologiniu sirenų, mūzų dukterų, įvaizdžiu, kurios viliodavo jūrininkus į pražūtį (dramaturgė - Teklė Kavtaradzė). Spektaklio veiksmas vyksta sirenų saloje, jūroje plūduriuojančiame teatre. Minimalistiniai Paulinos Turauskaitės sukurtos scenografijos elementai - uolų imitacijos, laivo stiebas - neužgožia scenos dėžutės. Tai palaiko pusiau dokumentinio kūrinio idėją, balansuoja tarp fikcijos ir tikrovės reprezentacijos. Spektaklio žanrinė raiška palaipsniui keičia pavidalus. Išvystame sirenų teatro pasirodymą - komišką kabaretą, kuriame šmaikščiai pristatoma moteriška aktorių komanda: Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė ir Gerda Čiuraitė. Vis dėlto, vos pasibaigus „spektakliukui“ nuotaika persimaino ir nardina į (daugumai žiūrovų) nepažįstamus, vietomis - sukrečiančius, užkulisius.
„Sirenų tylos“ režisierė Laura Kutkaitė prieš metus užvėrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos duris. Kūrėja nevengia viešai minėti absurdiškas, nemalonias ar neteisybės persmelktas studijavimo patirtis. Tiesa, studijų metais kurtuose jos darbuose nebuvo justi ryškaus potraukio kalbėti apie įvairių socialinių bendruomenių problemas, todėl džiugina, jog režisierė ieško būdo (ir vietos!) „atverti žaizdas“ ne tik momentiniais pasisakymais socialinėse medijose. Neatsitiktinai spektaklio liudijimuose linksniuojami studijų metai, kai jaunos, naivios ar pažeidžiamos merginos susidurdavo su visas profesinės etikos ribas peržengiančiu vyrų dėstytojų elgesiu. Stipri priklausomybė nuo (režisieriaus) autoriteto ir su juo susijusi galios pozicija „išsivystanti“ jaunystėje klesti profesiniame kelyje...
Kūrybinė trupė pasitiki savimi ir tiesa, kurios ieško. Paradoksalu, bet, tikriausiai, ši itin tvirta pozicija neskatina įsitraukti į problemas ar nuoširdžiai užjausti menininkių. Subjektyvus spektaklio tonas tirštai pripildytas moters-aukos motyvo, kuriame nėra erdvės diskusijai ar bent vidiniam, savarankiškam žiūrovo gebėjimui įvertinti situaciją. Visi atskiruose epizoduose veikiantys vyrų personažai teisiami be teismo - utriruojami, iškraipomi, piktai pašiepiami nuo pirmos minutės, todėl kartais net sunku suprasti, kaip aktorės pasidavė jų manipuliacijoms. Kyla klausimas - kam šis spektaklis reikalingesnis: pačiam teatrui ar jo žiūrovui? Dėl pirmojo - nekyla abejonių. Matyt, šiuo atveju pateisinama ir pasirinkta pozicija, atpažįstamos parodijos. Vis dėlto, labai įdomu, kaip „Sirenų tylą“ priims plačioji publika: nežinanti, nesidominti, neatpažįstanti. Spektaklis balansuoja būti suprastas kaip feministinis „klyktelėjimas“, kuriame „visi vyrai - kiaulės“, o jos - „pačios kaltos“.
Atskiri epizodai atskleidžia nutylėtas moterų istorijas, tačiau prievartos problema veikiau konstatuojama, nei analizuojama. Spektaklis stokoja bandymų atrasti tokio smurtautojų elgesio, prisitaikymo kultūros šaknis (nors šie svarstymai galėtų būti daug prasmingesni nei problemos legitimacija institucijoje). Jei moterų ir vyrų santykis ar prievartos tema „Sirenų tyloje“ vaizduojami vienpusiškai, kur kas įdomesnes formas įgyja dominavimo apraiškos. Kiek apmaudu, kad spektaklyje tik užsiminta apie moterų konkurenciją dėl galios ar bendradarbiavimą atskleidžiant seksualinio priekabiavimo atvejus. Net ir „žiūrovės iš publikos“ (Jūratė Vilūnaitė) replikos, rodos, siekiančios sušvelninti bendrą spektaklio turinį („pakalbėkime apie tai, kaip prie manęs nelindo“), suskamba kaip bandymas išteisinti teatrą - esą atskiri atvejai nesudaro visumos ir ne visos aktorės yra patyrusios prievartą. Tarytum pasiruošusios nerti į patį purvą, kūrėjos pirmiausia pirštų galais tikrina vandens temperatūrą. Nuoširdžiai norėčiau tikėti, jog giliau nagrinėti problemas spektaklio kūrybinės komandos nevaržė nei teatro institucija, nei galimi autoritetai.
Vis dėlto, jau dabar spektaklį galima vadinti reikšmingu įvykiu, kurio kūrėjas reikėtų pasveikinti už ryžtą surinkti ir eksponuoti nukentėjusiųjų istorijas. Net jei „Sirenų tyla“ liks neišgirsta plačiosios auditorijos, ji pranašauja ilgai lauktą teatro kismą - trina ribas ir skatina reflektuoti nepatogias, neišgirstas, tačiau viešas paslaptis.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
