- Berniuk, ką tu čia darai?
- Stoviu.
/.../
- Berniuk, kiek tau metų?
- Šešiasdešimt.
Šis berniukas - tai Jorge Luis Borgesas, kurio balsas Adomo Juškos spektaklyje „Fikcijos“ atiduotas aktoriui Arūnui Sakalauskui. Šiose eilutėse - lakoniškiausi spektaklio žodžiai, išsiverčiantys be šiaip jau spektaklyje vyraujančios borgesiškai magiškos tekstų prabangos. Drauge šios eilutės taikliai apibūdina drąsią, absurdišką, ne psichologiniais, o vaizduotės žadinimo, sceninio žaidimo motyvais grįstą spektaklio erdvėlaikį. Tai - stiprioji „Fikcijų“ pusė, aiškiai brėžianti Juškos režisūrinės estetikos savybes. Trys šaržuoti personažai (vaidinami Motiejaus Ivanausko, Alekso Kazanavičiaus, Andriaus Bialobžeskio) - fikcijos - ir stovėjimo, sėdėjimo, nejudėjimo būsenos netikėtai susisieja su ką tik matyta Roberto Wilsono „Turandot“ - jos ministrais, kitų veikėjų kūnų motorika. Wilsono kūnuose svarbiausias - potencialus, laukiantis, nors gal niekada neįvyksiantis judesys: jo judesio potencija iš tiesų labai stipri - ne veltui jis tiek daug kalba apie aktoriaus gebėjimą scenoje stovėti kaip apie patį pirmąjį, esminį aktorystės iššūkį, kuriam dauguma, deja, neteikia jokios reikšmės. Adomo Juškos režisūrinė estetika dėmesį perkelia gal ne tiek į judesio laukimą, kiek į laike įstrigusią emociją, kuri eksponuojama labai teatrališkai, beveik didingai, gal ne tiek išjaustai, kiek formaliai, lyg būtų vaškuota. Tuo Juškos teatras labai primena jo mokytojo a. a. Eimunto Nekrošiaus raišką, ir šiandien dėl to norisi džiūgauti - juntame prasmingą tąsą. Tačiau iš po Nekrošiaus vizualių įvaizdžių kalbos visada aitriai smelkiasi sielų išgyvenimai, o Juškos įvaizdžiai - kol kas sausi, šalti ir švelniai nuobodūs, vis dėlto leidžiantys pailsėti nuo lietuviško teatro visada logikos, visada psichologijos (taip, labai mėgstu hiperbolizuoti).
Būtent cituotose eilutėse, ištartose antrojoje spektaklio pusėje, pirmąkart užčiuopiamas Arūno Sakalausko Borgeso liūdesys: lig tol buvęs lyg pamišęs, suirzęs, frustruojantis rašytojas-ligonis, kurį apleido žmonės ir daiktai, čia jis pirmąkart prabyla visiškai paprastai, naiviai, tačiau tuo savo kalbėjimu iškart sukuria emociškai sodrią atmosferą ir į sceną pagaliau įvelka žmogų. Iš kelių sakinių drauge su Alekso Kazanavičiaus Profesoriumi sukuriama minutė duoda pajusti tą žmonės neišblyško pojūtį: jie čia - gyvi ir tikri, tarp jų prateka kraujas. Vėliau laukiantis senojo Borgeso susitikimas su jaunuoju Borgesu (Motiejus Ivanauskas) išeina už absurdiško veiksmo ribų ir pereina į melodramą, kurioje tas, kuris vargšas, senas, nesuprastas, dar ir apanka (laikantis faktinės tiesos).
O vis dėlto norisi verčiau užstrigti ties berniukabalsiu Sakalausko vaiku, svajojančiu apie Indiją - kad pažiūrėtų tigrų, stovinčiu ten, ant kėdės, vietoj šokolado mieliau pageidaujančiu knygos ir mojuojančiu raudonai merginai lange (Augustė Šimulynaitė). Šis kelių sekundžių mojavimas nutraukiamas grubiai užgriūnančia širma, taip paprastai fiksuojant Borgeso seksualinio gyvenimo tylą (rašytojas visą gyvenimą jautė sekso baimę).
Spektaklis - takus, iš tiesų dvelkiantis tuo nesibaigiančio smėlio - smėlio knygos - jausmu, apie kurį kalbama pradžioje (vis susirodo, kad jau pabaiga, ir vėl pabyra). Sudėstytas jis daugiausia iš vizualiosios, o ne verbaliosios, dramaturgijos: sceniniai ženklai kuriami ir vystomi labai nuosekliai, nors gal kiek pavargusiai. Štai knygų kelionė, kad ir kokia pagrįsta (Borgesas yra sakęs: Man reikia knygų, jos man reiškia viską) ir įvairiapusė (knygos dėliojamos į/iš dėžių, tampomos už virvelių, stumdomos lyg šaškės, vis didesnėmis krūvomis nešiojamos bėgant, apšokuojamos/apšokamos, išverčiamos ir po vieną vartomos, šlapinamos, plėšomos ir deginamos), vis dėlto gerokai įgrįsta ir nuneša dėmesį nuo žmogaus. O būtent žmogų - Arūno Sakalausko Rašytoją - norėtųsi pajusti autentiškiau, giliau, ne per tai, kaip uoliai jis varto knygą, bet per vaidmens, veido, kūno gylį. Dabar Sakalausko jausmą „Fikcijose“ turbūt geriausiai išreikštų mizanscena, kur jis diriguoja galvoje skambantiems trims personažų balsams - per tiesmukai simboliška, todėl neveiksnu. Tai, kad trijulė jį traktuoja kaip ligonį, taip pat pernelyg supaprastina temą - rašančio ir vietos po saule šaukiančio žmogaus amžiną kančią paverčia teatrališka patologija. Dusinantys kompresai iš šlapio popieriaus, visur sekiojanti paklodė ir tai išjuokiantis, tai globojantis trijulės elgesys, viena vertus, pina gražų ženklų vystymosi tinklą, kita vertus, iliustruoja būsenas.
Ko ieškai? / Dievo. / Dievas yra viename iš tūkstančio tomų - „Fikcijos“ kalba apie kalbą, apie jos grožį ir reikšmę, apie didžiausius žygius, kurie neužrašyti nunyksta, ir apie nuolat atsikartojančią įkyrią saviprievolę sukurti poemą, kuriai patobulinti nebereikėtų dar vienerių metų, kuri turėtų tašką kaip išbaigtumo įrodymą. Spektaklyje veikia ir taškas, ir raidės - kaip puslapiais ropojančios skruzdės, kurių prašoma kaip išmaldos, iš kurių ant paklodės dėliojami labiau grafiniai vaizdai, negu prasmės. Ar visa tai - a) įžvalgu, ar - b) perdėm dekoratyvu? Man - b.
Būsiu atvira - ėjau žiūrėti Sakalausko, o beveik visą laiką paskyriau Kazanavičiui, kuris pirmąkart mano akyse paneigė savo atsikartojantį aktorinį tipažą ir išsprūdo į visai kitą raiškos erdvę, o tai - labai reikšmingas režisūrinis pasiekimas. Gavusiame groteskiško fikcinio knygos personažo (esame trys personažai) vaidmenį, jame regime šaržuotų grimasų choreografiją, kurioje juda veidas, vedamas pirmiausia akių, burnos ir liežuvio. Jame yra skanaus infantilumo, jis - pasakiškas, išsižiojęs, gyvų akių ir lyg įmagnetinto kūno paukštis, tampantis spektaklio absurdo gražiausiu ženklu.
Protarpiais tris personažus apimantis neartikuliuotas veblenimas - oro maišymas liežuviais - akimirksniu nukarūnuoja spektaklyje aukštinamą kalbos meną ir suardo to aukštinimo patosą. Ansambliškai ir paveikiai spektaklyje gyvuoja visa trijulė: šypso-vypso-laukia-bučiuoja-veblena-vaikšto-šokčioja-lyg-varnos. Įdomu tai, kad ši trijulė neatsibosta, kaip atsibosta Wilsono ministrai: jų raiška evoliucionuoja, jie funkcionuoja ne tik kartu, bet ir pavieniui, jie tai gieda, tai vaiposi, tai užjaučia, tai mina ant kulnų ir daužosi lazdomis. Jų dėka pasimeti - ar čia dvi valandas rašoma epitafija, ar paskutinis kūrinys, ar berniuko atvirukas moteriai, kurios niekada nepamylės, ar gal nerašoma nieko, tik desperatiškai stengiamasi, stengiamasi ką nors parašyti. Sakalausko veide visą laiką matyti švelni prievarta prieš save, tikintis iš savęs kažko, ko niekaip nepavyksta išlupti. Fraze Mes esame priversti paklusti sapnui; mano sapnas tęsiasi jau 60 metų lyg mėginama save pateisinti, nusimesti atsakomybę, bet iš tiesų visas spektaklis - apie didelės sielos neįtilpimą į netobulą žmogišką pavidalą ir šitos situacijos nesibaigiantį (ap)gedėjimą.
Žaviausia tai, kad Juška neduoda nei atsakymų, nei argumentų, kodėl vyksta tai, kas vyksta. Jo sceninėje realybėje galima nukristi nuo nepakeliamo knygos svorio ir šia knyga užsivožti taip, kad nebejusi kojos, o tada pasimesti, kuri koja - ar ne koja - užgauta, ar gal niekas neužgauta, o skausmas - tik iš įpratimo, ar iš pasiutimo? Gebėjimas nesiteisinti sustiprina režisūrinę kalbą, nutolina nuo modernios raiškos ir artina prie postprocesų. Nors Adomas dar tik IV kurse, spektaklyje nėra nieko studentiško, - jo vaizduotės scena su auksiniais kurtais ir iš dangaus tekančia upe gal dar per gražiai iššukuota, pernelyg poetizuota ir tauri, tačiau iš tolo matyti, kad brandi, gracinga ir išskirtinė. Ir svarbiausia, kad šita vaizduote tiki jos nekvestionuodamas: esi priverstas priimti žaidimo taisykles, ir tos taisyklės yra aiškios. Tai, prie ko bandėme prisiliesti, vadinama grožiu. Tai - ne tik eilutė iš spektaklio. Tai - eilutė apie spektaklį.
